Kinas

Gyvenimas saloje

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Mūsų muzika"

"Elito kinas" (LTV, gegužės 3 d. 23.25) rodo vieno didžiausių kino maištininkų Jeano-Luco Godard’o filmą "Mūsų muzika" (2004). Šiuo į tris simboliškas dalis – "Pragaras", "Skaistykla" ir "Rojus" – padalytu filmu režisierius pasisako prieš karą. Kaip jau tapo įprasta paskutiniojo periodo Godard’o filmams, ir šiame gausu citatų, aforizmų, paradoksų ir simbolių. "Pragaras" pritrenkia bravūriškai sumontuotomis karo žiaurumų scenomis, kurios greičiausiai paimtos ne tik iš dokumentinių, bet ir iš vaidybinių filmų. Šių vaizdų siaubas siekia abstrakcijos ribas. Pagrindinė filmo dalis "Skaistykla" perkelia į Sarajevą. Tačiau nuo bet kokio veiksmo tarsi apvalytuose epizoduose telpa ir apmąstymai apie Izraelio ar Irako karinius konfliktus, ir svarstymai apie pergalės bei pralaimėjimo poeziją. Viename interviu režisierius sakė: "Kai atsidūriau Sarajeve, man tapo visiškai akivaizdu, kad skaistykla dabar yra ten. Ten gyvenantys žmonės patyrė pragarą, jų dabartis – skaistykla, bet abejoju, ar jiems teks pažinti rojų". Gaila, kad ironiškai rodantis JAV jūros pėstininkų saugomą žalią edeną "Rojus" neprilygsta kitoms filmo dalims. Režisierius pabrėžia norėjęs visais požiūriais būti demokratas: "Kad visi ir viskas būtų lygūs – prasimanymas ir dokumentinė medžiaga, profesionalus aktorius ir neprofesionalus atlikėjas arba apskritai žmogus iš gatvės, taip pat ir aš, esantis filmo erdvėje (ir Sarajeve) ir kaip svečias, ir kartu kaip autorius". "Mūsų muzikoje" Godard’as kalba apie žydų ir musulmonų suartėjimą. Savo mintis jis iliustruoja dviem fotografijomis iš nacių konclagerių. Pasirodo, kad nuo fizinio išsekimo mirštančius kalinius naciai vadino "musulmonais". Godard’as sako: "Dažnai susimąstydavau, kodėl vokiečiai galėjo pavadinti žydą musulmonu. Paskui supratau: šiame pavadinime svarbiausia yra "svetimas", "kitas". Konfliktas Artimuosiuose Rytuose taip pat prasidėjo nuo "kito" atėjimo."

Kalbėdamas apie šį 2004 m. Kanų konkurse rodytą filmą, interviu "Le Monde" Godard’as ištarė frazę, kuri dabar cituojama visur: "Aš esu kino žydas". Taip jis apibūdino savo situaciją kino pasaulyje. Būti jame atstumtuoju nėra lengva, bet režisierius tvirtina, kad vertina tai ramiai: "Tokiai ramybei mane pastūmėjo Sarajevas. Sarajevas čia – lyg Europos metafora, Sarajevo žmonės jaučiasi atstumtaisiais, bet kartu ir esančiais šalia mūsų – tik visi kartu ir galime atstatyti tai, kas buvo sugriauta. Todėl mano filmas yra gana rimtas, gal net graudus, bet išvados, kurių aš prieinu, yra optimistiškos".

Mūsų padangėje optimizmo nematyti. Neseniai komentuodamas politinius įvykius Lenkijoje, garsus istorikas Normanas Daviesas pasakė žodžius, kurie, manau, tiksliai apibūdina ir Lietuvos situaciją: "Lenkijoje nestinga demokratijos, suvokiamos kaip institucija, tačiau, ko gera, stinga pilnos demokratinės kultūros, kuri turi lydėti institucijų funkcionavimą. Žinoma, galima turėti demokratiją be kultūros, net ir žmogėdrų saloje. Jos piliečiai demokratiškai priims nutarimą, kad kanibalizmas yra oficiali privaloma santvarka, o po rinkimų valdančioji dauguma suvalgys opoziciją. (…) Šis pavyzdys rodo, kad politinė kultūra – ne demokratijos priedas, o jos esmė. Nes demokratija – tai ne tik institucijos, lemiamą reikšmę turi ir visas kompleksas papročių ir procedūrų, apibrėžiančių politinio ginčo būdus."

Jau ne pirmą savaitę kasdien per televizorių ekranus matome postus besidalijančią koaliciją. Atvirai prisipažinsiu, nenustebčiau sužinojęs, kad kuris nors iš jos vadovų ar narių laisvalaikiu skanauja žmogienos (gal netrukus apie tai parašys didžiausias Lietuvos dienraštis?). Bet jeigu rimtai, tas nykus televizinis fonas visai neskatina laukti kažko vertingo ir iš pačių televizijų. Ateinančią savaitę filmų bus, bet ar kils noras įsijungti televizorių? Todėl trumpai. Walterio Hillo "Visos atsargumo priemonės" (BTV, 28 d. 22.10) pasakoja amžiną istoriją apie du draugus, atsidūrusius skirtingose teisės ir teisingumo pusėse ir mylinčius tą pačią moterį. Režisierius tai suvokia ir pabando atgaivinti filmą prisiminimais apie antivesterno klasiką Samą Peckinpah – finalinė kruvino susišaudymo Meksikos kaimelyje scena yra ir pagarbos duoklė jo kinui.

Steveno Spielbergo "Nasrų" struktūrą ir personažus primena Stepheno Hopkinso filmas "Vaiduoklis ir tamsa" (BTV, 29 d. 22 val.), tik čia veiksmas nukeliamas į Afriką, o pagrindiniais herojais tampa architektas (Val Kilmer) ir medžiotojas (Michael Douglas).

LTV primins ankstyvąją "Striptizo ereliais" išgarsėjusio režisieriaus Peterio Cattaneo komediją "Likimo dovana" (29 d. 22.40). Jos veiksmas nukelia į kalėjimą, kuriame atsiduria du filmo herojai, nesėkmingai pabandę apiplėšti banką. Dėl Brodvėjaus miuziklų pamišęs prižiūrėtojas (Christopher Plummer) vienam iš jų pasiūlo dalyvauti miuzikle apie Nelsoną. Filmas pasižymi puikiu aktorių ansambliu – vaidina britų komikai Jamesas Nesbittas, Lennie Jamesas ir vienas mano mėgstamiausių britų aktorių Timothy Spallas. Romantiškų dramų mėgėjams skirtas Dono Rosso "Svetimas bilietas" (LTV, 30 d. 21 val.). Tai pasakojimas apie du panašią tragediją patyrusius žmones, kurie randa meilę. Tuos žmones suvaidino Benas Affleckas ir Gwyneth Paltrow. Kadangi nesu sentimentalus ir jausmingas, mieliau pasižiūrėsiu 1946 m. Roy Williamso Neillo sukurtą "Nakties siaubą" (LTV2, 30 d. 18.20). Šis filmas kadaise pradėjo "Universal" studijos filmų apie Šerloko Holmso nuotykius seriją. Smagių netikėtumų žada Peterio Hewitto filmas "Netikra Bilo ir Tedo kelionė" (LNK, gegužės 1 d. 11.35). Žinoma, pirmiausia tai garsiojo "Terminatoriaus" parodija, tačiau ji kelia ir didžius filosofinius klausimus, kurių susipratęs pilietis negali išvengti, kartu su visa tauta švęsdamas gegužės 1-ąją. Rimtai į istoriją atsigręžti tą pačią dieną privers Thomaso Carterio filmas "Pamišę dėl svingo" (LTV2, 1 d. 21.50). Šiame Prahoje filmuotame filme vaidina geri aktoriai Christianas Bale’as ("Amerikos psichopatas"), Kennethas Branagh, Barbara Hershey. Filmo herojai – 1939 m. Hamburge gyvenantys jaunuoliai – protestuoja prieš nacių režimą žavėdamiesi amerikietiška svingo muzika, britų drabužiais ir dizainu bei Harlemo slengu. Hitleris draudžia džiazą, todėl naktimis filmo herojai slapta klausosi šios muzikos ir šoka pagal ją, tačiau dieną gyvenimas vėl atrodo kitaip, todėl netrukus jie bus priversti rinktis – šeimą, saugų gyvenimą, draugystę ar atsakomybę už kiekvieną savo žingsnį ir žodį.

Jūsų – Jonas Ūbis