Moteris apie vyrus

Gintaras Palemonas Janonis. "Sėdinti". 2006 m.

Ką gali parašyti moteris apie moterį? "Viską", – atsakys moteris. "Nieko", – pareikš vyras. Nepalaikysiu nei vienos, nei kitos pusės, todėl rašysiu apie dviejų vyrų – architekto Lauryno Gucevičiaus ir tapytojo Gintaro Palemono Janonio – nebylų dialogą.

Atėjusi į Gintaro Palemono Janonio 30-ąją personalinę parodą Vilniaus rotušėje, buvau maloniai nustebusi. Rodos, jau tūkstantį kartų kalbėta apie koloristinę Palemono tapybą, kur dominuoja intensyvus raudonų, mėlynų, žalių ir geltonų dėmių koloritas ir daugiasluoksnis kūrinio paviršius su restauravimo estetikos užuominomis, ne kartą rašyta apie kelis citavimo šaltinius jo paveiksluose. Be to, eksponuojamas trisdešimt vienas 1987–2006 metais nutapytas darbas, iš kurių dvylika šiemet nutapytų drobių – tai iš esmės jau įprasmintų kūrybos principų tąsa. Bet...

Neretai matydami šiuolaikinį meną istoriniuose interjeruose kalbame apie kontrasto privalumus, apie skirtingas struktūrines gijas ir viena kitą papildančias detales. Šįkart klasicizmo interjeruose intensyvių, sodrių dėmių koloritas, daugiasluoksnis paveikslų paviršius nušvito nerealia šviesa tarsi vitražo langai gotikinėje katedroje... Neatsitiktinai apie erdvę, šviesą, šešėlius ir komponavimo dėsningumus rašo pats autorius: "Šį kartą "Moterys". Paroda apie erdvės apgyvendinimą. Apie tai, kaip į kambarį ar mišką skverbiasi šviesa, atslenka šešėliai, sušvinta ir gęsta spalvos. Vėl cikliškai kartojasi tie patys judesiai, vėl griūva ir atsikuria klasikiniai įvaizdžiai. Svarbi ir kanoninė, ir atsitiktinė vaizdo formavimosi chronologija."

Todėl noriu kalbėti ne apie atskirus darbus, bet apie visumą, apie įspūdį, kuris išlieka ilgam. Sužavėjo Katedros ir Rotušės architekto Lauryno Gucevičiaus ir tapytojo Gintaro Palemono Janonio kūrybos neatsiejamas vidinis ryšys. Dorėninių kolonų didybė susipina su "tobulomis" Palemono vertikalėmis. Ritminė harmonija tvyro aplinkui paveikslus ir atkartojama jų viduje. Keturios parodoje varijuojamos kompozicinės schemos (sėdinti, gulinti, pasilenkusi ir stovinti moteris) – tarsi keturi pastato kampai, keturios sienos. Raudonos sodrios dėmės Janonio drobėse grąžina į Misterijų vilą Pompėjoje, o akivaizdus nuogo kūno skulptūriškumas – prie graikų venerų ir renesanso danajų. Šviesos Janonio tapyboje ir Gucevičiaus erdvių bei tūrių lydinys nejučia privertė mąstyti apie klasikos reikšmę ir bendras ištakas. Komponavimo racionalumas, horizontalių ir vertikalių ritmika pabrėžia ramybės įspūdį, statiką. Janonio tapyti interjerai Gucevičiaus pastato viduje praplečia perspektyvos taškus. Erdvės iliuzija, kuriama drobėje, primena senąsias apsilaupiusias freskas klasikiniuose interjeruose ir sukuria romantišką paslapties viziją, pabrėždama siužeto intrigą, kuri egzistuoja ir Palemono paveiksluose, ir antikiniuose mituose. Paslaptingi šešėliai, užuominos, dviprasmybės skatina spėlioti, kas kur yra. Antikos elegancija ir grakštumas, mitologinis pamatas Janonio tapyboje papildomas modernizmo klasika. Vėlyvoji Braque’o ir Picasso kūryba, Matisse’o karpiniai – tai paveldas, kurio nepažino Gucevičius, bet labai gerai išmano Janonis...