Patarimai menininkams

Thom Kinkade. "Akmeninis tiltelis"

Kai prieš kone ketverius metus viename savo tekste omni.lt pavartojau žodį "negras", pasipylė man elektroniniai laiškai, mokinantys, kad taip sakyti yra negražu, negerai, nekorektiška, negalima; nepaisant to, kad žodis "negro" lingvistiškai – tačiau ne kultūriškai – reiškia tą patį, ką "black" arba "juodas", ir kad pas mus tas žodis nėra įgijęs tokių kultūrinių konotacijų, kaip tose šalyse, kur egzistavo vergija, segregacija ir rasizmas. Tačiau nesiruošiu aš čia kovoti už šitą žodį – gerai, nevartokime, kad jau esame tautų brolijoje. Puiku – publika neva sąmoninga, žengia išsivysčiusios visuomenės link. Tačiau kai visuose iš eilės Lietuvos kultūriniuose savaitraščiuose, vos ne kiekviename numeryje spausdinami seksistiniai pasisakymai, niekas, visiškai niekas nesipiktina! Šiuos leidinius kas savaitę "permetu" greitosiomis www.culture.lt, tik kai ką atidžiau paskaitau, tačiau visada randu ką nors tokio: "tik moteris gali taip nusirašyti", "moterys apskritai nesugeba suvokti, apibendrinti, pasakyti, parašyti, etc.", knyga arba tekstas "turi moteriškų trūkumų". Ir kas gi yra tie "moteriški trūkumai"? Kodėl niekad nesakoma: "Šis romanas turi vyriškų trūkumų"? O jeigu tie trūkumai yra konkretūs, objektyviai apibrėžiami, kodėl niekada nekalbama apie "moteriškus trūkumus" vyrų parašytuose tekstuose? Argi taip negali būti? Bet svarbiausias klausimas yra štai koks: kada pagaliau ateis tas laikas, kai mūsų visuomenė bus taip išsivysčiusi, kad tokie sakiniai spaudoje bus laikomi gėdingu ir nepriimtinu dalyku, lygiai kaip ir rasistiniai pasisakymai? Kai iš tokių tekstų kaip G. Beresnevičiaus "vyrai nuskrido į Mėnulį, bet geriau būtų prieš tai moteriškes pasiuntę, kad dulkes nuvalytų" bus šaipomasi, ir kai galų gale redaktoriai tokiems pasakys: "Klausykite, jūsų tekstas neblogas, bet mes esam intelektualus ir rimtas leidinys ir negalime leisti nei rasizmo, nei seksizmo bei mizoginijos savo puslapiuose, nes mes daugiau ar mažiau veikiame ir formuojame visuomenės nuomonę".

Mes nesame naivūs – ir kitose, išsivysčiusiose visuomenėse taip pat vis dar niekinamai kalbama apie, pavyzdžiui, juodaodžius, tačiau privačiai – pri-va-čiai. O kai tik prasprūsta į spaudą arba koks futbolo komentatorius pamiršta, kad mikrofonas vis dar įjungtas – būna skandalas, tą leptelėjęs tuoj pat atsistatydina. Tai ir su seksizmu taip pat – jūs kalbėkite, ką norite, bet tik savo virtuvėje, prie butelio, gerai?

O prieš porą savaičių viename Londono bare irgi vyko lietuviškas, neformalus, tačiau karštas pokalbis apie tai, kad "kūrėjo statusas yra nesąmonė" ir kad valstybė neturi remti menininkų – tegul jie eina kitaip duonai užsidirbti, o meną tegu kuria laisvalaikiu. Kitaip sakant, profesionalaus meno mums nereikia. Arba tegul pakrutina smegenis ir užpakalius ir prasimano, kaip iš savo meno pelną gauti, nes jeigu negauna, tai nekoks turbūt tas menas arba jie patys yra tinginiai. Tokia nuomonė mūsų miniatiūrinėje ir ne pačioje turtingiausioje, jokios meno rinkos neturinčioje ir neturėsiančioje valstybėje varo mane į neviltį, ypač kai ją girdžiu ne iš šiaip kokių nors menkai prasilavinusių piliečių ar užkietėjusių technokratų, o iš žmonių, užimančių įtakingas ar net vadovaujančias pozicijas kultūros srityje. Na bet jeigu jau taip, tai štai puikus tokio apsukraus, rinkodarą išmanančio ir iš nieko pašalpų neprašančio menininko pavyzdys: Thomas Kinkade. Šio vadinamojo "Šviesos meistro" paveikslai, geriausiomis Didžiosios gatvės turgelio tradicijomis "propaguojantys krikščioniškas bei šeimos vertybes, namų jaukumą, tarpusavio meilę ir tikėjimą" (kas gali būti geriau?!), per pastaruosius 8 metus uždirbo jam daugiau kaip 50 milijonų USD. Taigi čia tikrai ne Didžiosios gatvės turgelis – čia plataus masto reiškinys, apie kurį, nors ir neigiamai, kritikai vis dėlto kalba! Sakoma, kad bent po vieną Kinkade paveikslą yra kas dvidešimtame name Jungtinėse Valstijose. Jo paveikslus galima įsigyti taip pat ir atspaustus ant pagalvėlių, kėdžių atlošų, kalendorių ir pan. Tačiau šis produktyvus ir verslus menininkas tuo toli gražu nesitenkina, jo tikslas yra "papuošti savo paveikslais kiekvieną sieną kiekvienuose namuose ir kiekvienoje kompanijoje visame pasaulyje". Jo gerbėjai steigia internete savo svetaines, pavadintas: "Kinkade paveikslai mano namuose", kuriose rašo: "Savo miegamajame aš turiu garsiausią Kinkade’s paveikslą "Akmeninis tiltelis" (žr. pav.), autoriaus pasirašytą du kartus, o svetainėje, virš židinio – tą patį paveikslą, pasirašytą tris kartus. Ar žinote, ką reiškia skaičiukas 15 šalia autoriaus parašo dešiniajame apatiniame kampe? Ogi tai, kad yra 15 "N" raidžių, išslapstytų paveiksle jo žmonos garbei." Ir taip toliau.

Daniel Edwards. "Monumentas už gyvybę: Seano Prestono gimimas"

Tačiau šią idilę kėsinasi užtemdyti nemažai teismo kaltinimų – ne tik dėl nesąžiningo verslo ir piktnaudžiavimo verslo partnerių pasitikėjimu, taip pat nuolatinio šlapinimosi viešose vietose, bet ir dėl seksualinio priekabiavimo. Teigiama, kad priėmimų metu jis graibo moterims už krūtų. Į ką pats menininkas, neigdamas tokius kaltinimus, atsako: "Nepamirškit, toms moterims aš esu stabas, jos tirpsta nuo menkiausio mano dėmesio." Ir čia mes kažkaip netikėtai vėl grįžtame prie praėjusios savaitės Beresnevičiaus.

Be abejo, kaip buvo minėta, galima eiti ir kitu keliu – rasti rėmėjų. Tokių rado menininkas, sukūręs skulptūrą, kuri vaizduoja popdainininkę Britney Spears, gimdančią ant lokio kailio. Skulptūra pavadinta "Monumentas už gyvybę: Seano Prestono gimimas". "Gimimą" iš dalies parėmė Manheteno komitetas "Teisė į gyvenimą".

Nors Londono "Guardian" skiltininkė Marina Hyde mano, kad "panašiai jaustumėmės sužinoję, jog Rodino "Bučinį" parėmė vyriausybinė kampanija kovai su pūline angina", aš neičiau taip toli – meninis lygis vis dėlto ne tas. Beje, Marina Hyde taip pat teigia, ko aš patvirtinti negaliu, nes nemačiau, kad jei į šią skulptūrą pažiūrėtume kitu kampu, pamatytume ir vaiko galvutę.

Tuo tarpu Brooklino (Niujorkas) galerija, kurioje nuo š.m. balandžio 7 dienos bus eksponuojama skulptūra, teigia, kad šis kūrinys – tai "paminklas gimdymo aktui ir sprendimui teikti pirmenybę šeimai, o ne karjerai". Kur rasi kilnesnę temą? Bėda ta – atkreipkite dėmesį į "žvaigždės" veido išraišką – jog kontempliuojant šį kūrinį atrodo, kad iš tikrųjų gimdo ne Britney, o lokys.