Dailė

"Sekretai" ir kitos paslaptys

Kauno "Meno parko" galerijos tarptautinė paroda "Enigma" Vilniaus "Vartų" galerijoje

Neringa Černiauskaitė

iliustracija
Ramunė Staškevičiūtė. "Blusų turgus". 2004 m.

Paslaptis vienija. Paslapties turėjimas sukelia pranašumo pojūtį, o pasidalijimas ta paslaptimi su kažkuo sujungia tuo pačiu pranašumo jausmu. Kartais viena didelė paslaptis apima daugybę mažų "sekretų", kurių kiekvienas skirtas tik tam tikram "žinančiųjų" būriui. Kauno "Meno parkas" pateikia savąją paslaptį – tarptautinę parodą "Enigma" – su daugybe vidinių kodų. Tačiau paslapties įminimas gali sunaikinti pranašumo būseną, kuri galbūt tapo vienintele išeitimi apibrėžti savo tapatybę. Visai nesvarbu, kad galbūt ši subjekto paslaptis tėra menama, o po daugybe kaukių atsiveria absoliuti tuštuma. Tačiau toks yra postmodernistinis subjektas – Subjektas, kurio nėra. Jis susideda iš tam tikros primestos jam sąmonės, vaizdinių ir klišių lavinos, iš kurios išsikapstyti mėgina kritinė sąmonės dalis.

Tokius dirbtinai primestus dvilypumus (kvailas–protingas, šlykštus–didingas, kūniškas–dvasiškas) savo performanse "Ir būna taip, kaip būti negali..." mėgina sugriauti Česlovas Lukenskas. Instaliacijoje-performanse jis kūną paverčia mediatoriumi, "suskulptūrina" jį, išgyvena dirbtinai sukurtą situaciją (išsidažo veidą raudonais dažais ir apsipila kirmėlėmis), kurios metu biologinis kūnas virsta sociokultūriniu objektu, nurodančiu, kad bet koks egzistencijos skirstymas, struktūrinimas, hierarchizavimas yra absurdiškas. Visos kirmėlės juda savo keliu, visos jos vienodos ir visoms natūraliai nesvarbu, kurioje jos hierarchijos pakopoje. Tokios kirmėlės pirmiausia asocijuojasi su mirtimi, fizine baigtimi, po kurios kūnas virsta kevalu. Jamie Frostas (Didžioji Britanija) tokius "kevalus" pagamina iš porceliano ir taip ironizuoja nuolatinę mirties baimę ir iš jos kylantį mirties fetišizavimą ("Kaukolių rinkinys", 2004).

Eimutis Morkūnas mirties paslaptį mėgina įveikti "amžinojo miego" metafora – instaliacijoje "Identifikacija – miegamojo erdvė" (2005) konkretaus kūno antspaudai tampa sielos rentgenu. Kūniškumas dematerializuojamas, o kūno atspaudas paverčiamas šviesos siluetu. Konkretus kūnas, kaip tam tikras identifikacijos simbolis, tampa anonimiška šviesos dėme be aiškių kontūrų ir konkretumo žymių. Po baigties lieka krūva detalių, kurių surinkimas tampa nesibaigiančiu paleontologų užsiėmimu.

Egzistavimas detalėmis iki baigties tampa nuolatiniu mūsų užsiėmimu. Detalių išdidinimas, sureikšminimas redukuoja kitas aplinkos detales, tuomet iškyla klaustrofobinis vienatvės pojūtis. Tuštuma spengia ir gąsdina Agnės Jonkutės monochrominėje tapyboje, kurioje žmogaus buvimo ženklai tampa "Facts of Inexistence" (2005–2006). Mėginama suvokti savo egzistavimo tikrumą šiose tuščiose erdvėse, stengiamasi užfiksuoti ką tik čia buvusio asmens ženklus – patalus, didžiulę nišą sienoje, suvokiant kūno, kaip veikiančio, materialaus objekto laikinumą. Žmogaus palikti ženklai – balsai, triukšmas, melodija Lorenzos Lucchi Basili (Italija) kūrinyje "Keturiasdešimt aštunta erdvė, Granada" (2004) jungiasi su architektūrinio darinio nuotrupomis. Fotografijose įvairiais rakursais fotografuojami architektūriniai motyvai iš erdvės objekto perkonstruojami į grynąją geometrinę abstrakciją, kurią papildo garso įrašai. Tokiu būdu menininkė sujungia trumpalaikius aplinkos garsus kaip autentišką patirtį ir ilgalaikiškesnę, autonomiškesnę meninę tikrovę. Arvydo Žalpio instaliacijoje "Lietuva, ką tu veiki?" (2006) taip pat fragmentuojami ir multiplikuojami žmonių, kopūstų atvaizdai (žmonių kūnai vaizduojami be galvų, o kopūstų derlius lietuvių apibūdinamas kaip kopūstų galvos...) bei iš juodo popieriaus išlankstyti sostai – autoriui aktualesnė socialinė kritika, nei autentiškos patirties eksploatavimas.

Savo "Sekretus" pristatė ir menininkė Ramunė Staškevičiūtė. Jos drobėse gerai pažįstami vaizdai, veidai ir situacijos transformuojasi į baugius siurrealistinius vaizdinius, kurių atlikimas hiperrealistine maniera dar labiau sustiprina jų intensyvumą. Vaizdai kūriniuose klojasi viens ant kito pabrėžiant žiniasklaidos priemonėms būdingus bruožus – simultaniškumą, fragmentiškumą, taktiliškumą. Žiūrovas privalo įsitraukti į meno kūrinio suvokimą, savaip dėliodamas fragmentus (tokiu pat principu, kaip ir suvokdamas daugybę šviesos taškelių ekrane kaip bendrą vaizdinį), susidarydamas savas jungtis, prasmes, kontekstus. Mirguliuojantis potėpių ritmas, ryškios, netikroviškos spalvos asocijuojasi su videoprojekcijomis, priartinant tradicines tapybos išraiškos priemones prie videomeno specifikos. R. Staškevičiūtei masinis vartojimas tampa ne tik grėsmės, bet ir pašaipos objektu. Grafikos cikle "Blusų turgus" ji šaiposi iš paviršutiniško primestos sąmonės priėmimo, vadovavimosi lozungais, nuvalkiotomis sentencijomis, nepastebimai "įsirašiusiomis" atminties juostelėje. Tokie kasdien randami objektai tampa paslaptimi – kaip blizgus saldainio popierėlis, pakištas po spalvota stiklo šuke, užkasta žemėje, virsta kaleidoskopiniu reginiu. Tokiais "sekretais" dalijamasi tik su artimiausiais. Tokie "sekretai" vienija ir sukuria ypatingą pranašumo jausmą. Galbūt vienintelis būdas užpildyti akiplėšiško atvirumo visose srityse atvertą tuštumą – sukurti paslaptį, transformuoti savo kasdienę patirtį į paslaptingus ritualus.