Kol egzistuos pasaulis

Šiemet kompozitorius Vytautas Barkauskas švenčia 75-erių metų jubiliejų. Graži sukaktis jau paminėta keliuose renginiuose, vienas jų kovo 23 d. įvyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Čia surengtas V. Barkausko kūrybos vakaras, į jį susirinko muzikai, kompozitoriaus artimieji, draugai, studentai – publika, atėjusi iš meilės ir pagarbos V. Barkauskui. Kompozitorių kalbino prof. muzikologas Juozas Antanavičius, susirinkusieji galėjo išgirsti paties jubiliato mintis ir apmąstymus įvairiausiomis temomis.

Vakaro metu skambėjo kamerinė V. Barkausko muzika. Kaip teigė pats autorius – "norėjau, kad koncertas nebūtų akademiškas, per daug rimtas". Skambėjo ir sudėtingi, rimti, ir šmaikštūs, lengvesnio pobūdžio kūriniai. Kompozitorius dėkojo gražaus vakaro rengėjams ir ypač savo atlikėjams, sutikusiems ypatinga proga pakoncertuoti draugiškai, be honoraro. Koncerto pradžioje smuikininkė Rūta Lipinaitytė atliko vieną pirmųjų kompozitoriaus opusų – Partitą smuikui solo, op. 12 (1967). Po jos interpretacijos V. Barkauskas džiaugėsi, esą tokio gero Partitos atlikimo dar nebuvo girdėjęs. Toliau sekusį "Modus vivendi", op. 108 (1996), pagrojo pirmasis šį kūrinį kadaise atlikęs ir į pasaulį paleidęs Armonų trio. Kęstutis Grybauskas, Vilma Rindzevičiūtė ir Giedrė Gabnytė fortepijonu šešiomis rankomis paskambino "Divertimento", op. 101 (1993). Publiką šypsotis išprovokavę "Trys satyriniai paveikslėliai" (A. Pabijūno ž., 1962) – šiuo metu ypač populiarus kompozitoriaus kūrinys, parašytas dar prieš pirmąjį opusą, ir paties autoriaus vadinamas "pre opus". Dainius Puišys (baritonas) ir Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas) puikiai interpretavo aštrokus ir žaismingus tekstus, nuotaikingai perteikė kūrinio sukūrimo laikotarpiui būdingą sarkazmą ir satyrą. Ypatingu vakaro akcentu tapo pagal M.K. Čiurlionio paveikslų triptiką sukurtas kūrinys "Karalaitės kelionė. Pasaka" styginių kvartetui ir fortepijonui keturioms rankoms, op. 114 (2000). Kūrinį atliko Čiurlionio kvartetas bei pianistai Rokas ir Sonata Zubovai. Komentuodamas kūrinį kompozitorius išvedė jo paralelę su savo akcentuojamu gyvenimo ir kūrybos principu – nuolatiniu ėjimu per kančias į žvaigždes. Tokį judėjimą simboliškai perteikė ir koncertą vainikavęs savotiškas himnas do mažorui – Variacijos dviem fortepijonams, op. 13 (1967), atliktos pianisčių Veronikos Vitaitės ir Aleksandros Žvirblytės. Kūrinyje susipina daug kas – paprasta diatonika, dodekafonija, aleatorika, tačiau viską vainikuoja iškilmingas C-dur akordas.

Tokios mažorinės nuotaikos lydimi, toliau kalbamės su pačiu jubiliatu.

Jūsų kūrybinis kelias jau gan ilgas ir tikrai spalvingas. Ar pastaruoju metu jame būta esminių pokyčių?

Laikas bėga nepaprastai greitai. Atrodo, nė nepastebi, kaip metai keičia metus. Ir maloniausia yra skaičiuoti ne tuos metus, bet savo kūrinius. Turiu 127 opusus, jų nekeisčiau į jokius milijonus.

Per pusę metų ar metus ypatingų pokyčių, ko gero, negali įvykti. Gyvenimas teka sava vaga, nuosekliai koreguodamas kompozitoriaus biografiją. Nepaprastai džiaugiuosi, kad man, kaip toje dainoje sakoma, pavyko gimti nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. Už tai esu be galo dėkingas savo tėveliams.

Tas "pačiu laiku" pasireiškia tuo, kad gimiau tą pačią dieną (kovo 25 d.), kaip ir B. Bartókas, tačiau lygiai penkiasdešimt metų vėliau. O ir pirmasis mano pavardės skiemuo kaip B. Bartóko. Šį sutapimą atradau visiškai atsitiktinai ir, be abejo, labai juo apsidžiaugiau, mat B. Bartókas man nepaprastai imponavo kaip kompozitorius, žavėjausi jo muzikos nuotaika, energija, dvasia. Didžiausias skirtumas tarp mūsų tas, kad jis rinko liaudies dainas, o man tai nebuvo aktualu ir įdomu. Mano nuomone, pakanka vien to, kad esu lietuvis, kad gimiau Lietuvoje. Pirmiausia esu kompozitorius, mano tautybė tikriausiai nėra taip svarbu, nes svarbiausia muzika – ta, kuri nereikalauja vertimo į kitas kalbas, kuri gali skambėti tamsoje ir šviesoje, dieną ir naktį.

Muzika – stebuklingas menas. Vienas žymiausių XIX a. filosofų Schopenhaueris pasakė: "Muzika yra kaip siela be kūno". Ar gali būti siela be kūno? Gal ir gali, juk mes nežinome, kas yra siela. Juk sielos, žmogaus dvasios nepaliesi, neapčiuopsi, gali tik pajusti vienokį ar kitokį vidinio pasaulio atspalvį, bet siela be kūno – absoliučiai neapčiuopiama. Muziką pirmiausiai reikia išklausyti, o tas įspūdis, likęs po koncerto ar pasiklausius įrašo, ir yra muzika. Kaip kitaip ją nusakyti? Tiksliai žodžiais apibūdinti jos praktiškai neįmanoma. Iš visų menų muzika yra pati paslaptingiausia, neapčiuopiamiausia.

Užpernai man teko lankytis Vienoje, ten atliktas mano fortepijoninis trio "Modus vivendi" ("Gyvenimo būdas"). Tąkart pajutau, kad jau galiu suvokti, kas tas gyvenimas. Anksčiau tokio kūrinio rašyti nedrįsau. Tačiau gyvenimo įvykiai savo metu pakrypo nepaprastai laimingai – atgavome taip ilgai lauktą nepriklausomybę, sutikau savo būsimą žmoną (jau švenčiame 15-ąjį buvimo kartu jubiliejų). Tikriausiai todėl ir supratau, kas yra gyvenimas, jo skonis, būdas. Tą perteikiau ir kūrinyje "Modus vivendi". Austrų Altenbergo trio puikiai atliko šį opusą. Tuomet austrai atkreipė dėmesį, kad mano pirmasis kūrinys parašytas 1964 metais, kai buvau jau 33 metų vyras. Iš tiesų, tuometinę konservatoriją baigiau 1959 m., bet dar penkerius metus po to nedrįsau vadintis kompozitoriumi. Man tai atrodė be galo didžiulė atsakomybė.

Kokių turit artimiausių kūrybinių planų?

Nauji mano planai – "Gaidos" festivalio užsakymu parašyti kūrinį Pietų Korėjos kameriniam ansambliui (vienas pučiamasis medinis instrumentas, fortepijonas ir styginis kvartetas). Tai bus būtent 128 opusas. Pavadinimas tebūnie dar paslaptis. Ateities planuose – ir kita simfonija. Pagal skaičių ji būtų 7-oji.

Papasakokite apie koncertus, rengtus Jūsų jubiliejaus proga.

Šie metai man prasidėjo ypač sėkmingai ir intensyviai, labai džiaugiuosi, kad visi koncertai taip gražiai išsidėstė. Nacionalinė filharmonija ta proga pasiūlė surengti kelių koncertų ciklą. Pirmasis jų įvyko vasario 4 d., jis buvo transliuojamas per Euroradiją. Lietuvos kamerinio orkestro parengtoje programoje skambėjo W.A. Mozarto muzika ir mano "Opus 126 in Es" premjera Lietuvoje, dirigavo V. Lukočius. Vasario 25 d. vykusiame antrame koncerte R. Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko du mano kūrinius – simfoninį paveikslą "Saulė" ir V simfoniją, parašytus prieš dvidešimt metų.

Gal trumpai apibūdintumėt būtent tuos ankstesnius kūrinius.

Kurdamas jau turi idėją, kažką įsivaizduoji ir stengiesi, kad galutinis kūrinio variantas ją kuo geriau atspindėtų. Simfoninė poema "Saulė", op. 69 (1983 m.; 1985, 1994 m. – naujos redakcijos), turi filosofinę prasmę. Kas yra saulė? Tai mūsų gyvybė. Jei jos nebūtų, nebūtų gyvenimo. Kartu su ja yra atstumas, erdvė, šviesa, taip pat – šešėliai, matomi šviečiant saulei. Saulė – tai džiaugsmas. Visa tai, manau, galima pajusti ir išgirsti muzikoje.

Penktojoje simfonijoje, op. 81 (1986), atsispindi Černobylio avarijos padariniai. Balandžio 26 d. įvyko didžiulė tragedija, nukentėjo nepaprastai daug žmonių, bet apie tai stengtasi nutylėti. Mane apstulbino sovietinės demagogijos dviveidiškumas, paradoksalus žodžių ir darbų neatitikimas. Tragizmas ir puota maro metu. Simfonijos V dalyje tarsi duodama užuomina: "yra kaip yra", tai rezignacija, bet jau su švintančia viltimi. Po kelerių metų ta viltis ir išsipildė. Suomijoje, Turku mieste, diriguojant Igoriui Bezrodnui, ši simfonija skambėjo 1990 m. vasario 16-ają. Tada pirmą kartą po ilgų priespaudos metų spaudos konferencijoje prieš koncertą jau galėjau viešai pasakyti, kad vasario 16-oji yra Lietuvos Nepriklausomybės šventė.

O pirmą kartą nustojau bijoti, pradėjau atvirai kalbėti ir reikšti savo mintis tuomet, kai prasidėjo Sąjūdžio laikai. Vyko akcija, pasisakantys už nepriklausomybę siuntė telegramas M. Gorbačiovui. Nuėjau į paštą ir parašiau: "Gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, noriu gyventi ir mirti tiktai nepriklausomoje Lietuvoje". Kai išsiunčiau šią telegramą, absoliučiai nustojau bijoti. Tai buvo tikras apsivalymas.

Ir kaip po šio lūžio klostėsi Jūsų gyvenimas, kūrybinė veikla?

Viskas klostėsi ir klostosi gana paradoksaliai – kuo toliau, tuo lyg ir lengviau. Visi pastarųjų 15 metų kūriniai skirti mano žmonai – pačiam artimiausiam draugui, žmogui, dvasiai, įkvepėjai, kritikei. Nuolatinis artimumas, šiluma, gyvenimas tuo pačiu kvėpavimu – be galo svarbus dalykas. Gyvenime daug problemų, kolizijų, visuomet įdomu į jas įsigilinti, bet palyginti su kūryba, su artimu žmogumi, visa kita tėra smulkmenos.

Manau, jei kompozitorius per metus parašo du ar tris rimtus kūrinius – tai labai gerai. O aš nuo pažinties su žmona jau parašiau trisdešimt penkis...

Aišku, svarbu ne kiekybė, ne skaičius, svarbiausia – kad muzika gyventų, eitų į pasaulį. Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano muzika skamba. Tai, žinoma, atlikėjų nuopelnas. Deja, neturiu savo vadybininkų, tačiau atlikėjų dėka mano kūriniai plačiai keliauja po užsienį.

Paimkime kad ir Partitą smuikui solo, op. 12. Turėjome puikų smuikininką profesorių Aleksandrą Livontą, kuris rūpinosi Lietuvos smuiko kultūra, jos turtinimu. Jis mane tiesiog privertė parašyti kūrinį smuikui solo. Vėliau visiškai atsitiktinai Gidonas Kremeris Maskvoje surado Partitos gaidas. Atvažiavęs į Vilnių, pagrojo ją bisui. Tame koncerte nebuvau, bet nuskubėjau į kitą jo koncertą – taip susipažinome. O paskui jis emigravo į užsienį. Ir Partitą grojo tarptautiniuose konkursuose, koncertuose. Per jį nuo 1967 m. Partita išėjo į pasaulį. Labai džiugu, kad ji gyva ir šiandien. Šis kūrinys yra lyg ir mano vizitinė kortelė: "Barkauskas – tai Partita, o Partita – tai Barkauskas". Išleista jau per 10 kompaktinių plokštelių su įvairiomis šio kūrinio interpretacijomis. Tačiau paskutinės naujienos yra pačios įdomiausios – pagal Partitą vienos garsiausių Londono šokio trupės "Rambert Dance Company" choreografas Rafaelis Bonachela pastatė choreografinę miniatiūrą. Ją atlieka dvi atlikėjos: smuikininkė scenoje griežia Partitą, o balerina šoka. Nuo 2004 m. pasirodė jau per 20 spektaklių Madride, Romoje, Milane, Venecijoje, Londone, Edinburge, Miunchene, Hanoveryje ir kt. Man apie tai netikėtai pranešė žymioji mūsų balerina Aliodija Ruzgaitė, aptikusi šią informaciją užsienio spaudoje. Įdomus šio pastatymo pavadinimas "Likimo ironija" paradoksaliai atspindi ir mano situaciją – spektaklis sėkmingai keliauja po pasaulį, o aš apie tai nieko nežinau.

Labai netikėtas ir malonus šiemet man buvo Kompozitorių sąjungos apdovanojimas, kurį gavau už naują savo kūrinį "Aidai" mušamiesiems, skirtą Sauliui Astrauskui. Ši kompozicija laimėjo nominacijoje už geriausią 2005 m. kamerinį kūrinį. Beje, įdomu, kad Kompozitorių sąjungos komisija nesurado nei klasifikacijos, nei žanro kategorijos mano smuiko koncertui "Jeux", taip pat ir kūriniui "Duo Concertante" – pastarųjų metų opusams, kurie jau iškeliavo į platų pasaulį. Čia taip pat pasireiškia savotiška likimo ironija. Kartais gyvenime viskas susiklosto labai įdomiai ir netikėtai. Gerai, kai ta ironija šviesi.

Labai džiaugiuosi, kad 2005 m. Londone išleista mano CD "Jeux" sulaukė gerų atsiliepimų ir ta pati firma ("Avie record") šįmet pageidavo dar dviejų autorinių Barkausko plokštelių – simfoninės ir kamerinės muzikos. Esu įsitikinęs, kad lietuvių muzika galėtų dažniau skambėti geriausiose pasaulio salėse. Tik kol kas mes esame dar labai maži. Ar tikrai taip?..

Kaip metams bėgant keitėsi Jūsų požiūris į muziką, kūrybą? Kas kito ir kas išliko viso kūrybinio kelio metu?

Buvau gražus, jaunas ir kvailas. Dabar – taip pat gražus, bet nebe tiek jaunas, galbūt ir ne tiek kvailas. Turėjau daugybę kūrinių, kuriuos pats sunaikinau. Jei pažymiu savo sukurtą darbą opusu, vadinasi, tai yra kūrinys ir jis gali išvysti dienos šviesą, turi išliekamąją vertę. Džiaugiuosi, kad mano kūrybinį palikimą lemia ne kiekybė. Per visą kūrybinį procesą ieškau ir gilinuosi. Niekada nenorėjau apsiriboti viena konkrečia technika. Pagrindinis mano principas visada buvo įvairių muzikos išraiškos priemonių jungimas, sintezė. Tai atsispindi ir gyvenime: jame yra visko, visko jame ir privalo būti. Svarbiausia – sujungti visas galimybes.

Turbūt sutinkate: jei žmogus tikrai kažko nori ir siekia savo tikslo, jis būtinai jį pasieks.

Žinoma, kad taip. Anksčiau ar vėliau, bet – taip. Jei nori būti laimingas – būk! Aplinkybės kartais susiklosto palankiai arba nepalankiai, tačiau labai daug priklauso ir nuo paties žmogaus. Mano gyvenimo patirtis byloja – viskam ateina savas laikas. Tik nereikia skubinti įvykių, forsuoti per jėgą. Reikia natūraliai siekti tikslo, džiaugtis tuo, ką turi, ir norėti, kad galėtum džiaugtis dar daugiau.

O su kuo muzikos pasaulyje nesutiktumėt?

Egzistuoja nuomonė, kad visa muzika jau parašyta, dabar lieka daryti tik "miksus". Manau, kad tikrai ne taip. Niekada nebus parašyta visa muzika. Muzika turi kosmines, neišsemiamas galimybes. Kol egzistuos pasaulis, kol gyvens žmogus, menas nemirs.