Laimingas Aušvice

Marcellas Nagy ir Imre Kertészas

Šių metų "Kino pavasario" programoje rodomas garsaus vengrų kino operatoriaus Lįjoso Koltai režisūrinis debiutas "Likimo atstumtas". Filmas sukurtas pagal Nobelio premijos laureato Imre’s Kertészo autobiografinį romaną.

Prieš šešiasdešimt metų išbadėjęs žydų paauglys Imre Kertészas ištrūko iš nacių koncentracijos stovyklos Buchenvalde. Po trisdešimties metų jis atkūrė savo deportaciją, įkalinimą ir kovą už išlikimą romane "Likimo atstumtas". Dabar septyniasdešimt šešerių metų rašytojas grįžta į savo prisiminimus jau kaip to paties pavadinimo filmo scenarijaus autorius. Jis stebisi, kaip galima nesusijaudinti žiūrint į savo istoriją: "Manau, kad šis filmas tikrai yra gražus, bet filmas – tai ne knyga. Filmą suvoki akimis. Berniukas iškart sukelia žiūrovo užuojautą. Tekstui jame tenka antraplanis vaidmuo, svarbiausi yra vaizdai ir veiksmas."

Sąvoka "grožis", taikoma apie Holokaustą pasakojančiam filmui, gali pasirodyti tokia pat keista, kaip ir gyvenimo koncentracijos stovykloje ilgesys, kurį Kertészas pajuto grįžęs į Budapeštą 1945-ųjų liepą. "Likimo atstumtas" nėra paprasta Holokausto kronika. Tai greičiau brandus pasakojimas apie žmogiškojo barbariškumo esmę.

Be sentimentų

Tie įvykiai nuolat sugrįžta Kertészo kūryboje. Būdamas Lįjoso Koltai filmo scenarijaus autorius, jis iš naujo grumiasi su savo prisiminimais: scenarijuje reikėjo perteikti knygos esmę, didžiąją pasakojimo pirmuoju asmeniu dalį pakeisti metaforiškais vaizdais. Savo namuose Berlyne duodamas interviu jis sakė: "Filmas autobiografiškesnis už knygą. Net negalėčiau pasakyti, ar scenarijų rašiau remdamasis asmeniniais, ar knygos prisiminimais." Kad ir kaip būtų, filmas išsaugojo onirišką romano pobūdį. Rašytojas sako: "Nebuvo lengva kurti stereotipų atsisakantį filmą. Norėjome, kad jis jaudintų, bet stengėmės visais būdais išvengti sentimentalumo."

Knygoje istoriją pasakoja keturiolikmetis Djuris Kovesas, kurį 1944-ųjų birželį ištraukė iš sausakimšo Budapešto autobuso ir su šimtais kitų žydų išvežė į Aušvico koncentracijos stovyklą. Filmas rodo istoriją, pamatytą Djurio (jį suvaidino Marcellas Nagy) akimis.

Atvykęs į Aušvicą berniukas (patartas kitų kalinių) prisistato šešiolikmečiu ir tai jį išgelbsti nuo dujų kameros. Po trijų dienų jį perveža į Buchenvaldą, o paskui – į dar vieną lagerį Zeice. Ten praleisti mėnesiai pažymėti baimės, alkio, bet ir kalinių solidarumo akimirkų.

Būtent solidarumas ir padeda išsaugoti jam gyvybę. Mirštantį iš bado, nesugebantį dirbti dėl sužeistos kojos berniuką išgelbsti politiniai kaliniai, kurie, kitaip nei žydai, turi tam tikrų privilegijų, tarp jų ir medicininę priežiūrą. Kai atvyksta amerikiečių kareiviai, Djuris atsiduria Buchenvaldo lagerio ligoninėje. Scenoje, kurios nėra knygoje, amerikiečių karininkas žydas kalbina berniuką emigruoti į JAV. Tačiau Djuris nori grįžti į namus Budapešte.

Kertészas sako, kad "šis karininkas įkūnija daugybę amerikiečių, kurie mus įkalbinėjo emigruoti. Kiekvienam tai buvo svarbus sprendimas. Grįžti namo ar važiuoti kur nors kitur? Tie, kurie nujautė socializmo atėjimą į Vengriją, emigravo. Aš jaučiau, kad turiu grįžti namo. Buvau kaip benamis šuo."

Tačiau namai nebebuvo tokie, kaip juos įsivaizdavo Kertészas ar Djuris. Kertészo tėvas mirė Mauthauzeno konclageryje Austrijoje, pamotė vėl ištekėjo, o jų bute įsikūrė kita šeima. Klausinėjamas apie konclagerio žiaurumus, Djuris prisimena laimę. Savo pasakojimą knygoje jis baigia žodžiais: "Taip, kai tik artimiausiu metu manęs vėl paklaus, turiu jiems papasakoti apie koncentracijos stovyklų laimę. Jeigu paklaus. Ir jei pats nepamiršiu."

Dar kartą lageris

Jei žodis "laimė" tokiomis aplinkybėmis vis dar šokiruoja, vadinasi, toks buvo autoriaus sumanymas: "Pakeičiau įprastą to žodžio suvokimą taip, kad jis žadintų pasipiktinimą. Tai buvo maišto prieš aukos vaidmenį, kurį man skyrė visuomenė, aktas. Tai buvo būdas prisiimti atsakomybę už save ir apibrėžti savo likimą."

Kertészas pateko į kitą stovyklą – komunistinio režimo valdomą Vengriją. Jo knyga "Likimo atstumtas" beveik nesulaukė jokio atgarsio. Kertészas pragyvenimui rašė miuziklų libretus, vėliau vertė į vengrų kalbą vokiečių literatūros klasikus, Nietzschę, Hofmannstahlį, Schnitzlerį, Freudą, Wittgensteiną. Be abejo, jie turėjo įtakos jo prozai. Iki 1988 m. Kerteszas neišleido nė vieno romano.

Griuvus geležinei uždangai, "Likimo atstumtas" ir kiti jo romanai pagaliau pasirodė vokiečių ir kitomis Europos kalbomis. Tačiau Vengrijoje jis vis dar buvo menkai žinomas rašytojas. Nors apie filmo sukūrimą jie su Koltai kalbėjosi jau 2000-aisiais, projektą įgyvendinti tapo įmanoma tik po 2002 m., kai Kertészas gavo Nobelio premiją.

Lįjosas Koltai filmavo beveik visus Istvano Szabó filmus, tarp jų ir "Oskaru" apdovanotą "Mefistą". Jis taip pat kūrė Holivude, o už Giuseppe Tornatore filmą "Malena" buvo nominuotas "Oskarui". "Likimo atstumtas" – jo režisūrinis debiutas. Koltai sako, kad iš pradžių jie norėjo filme istoriją papasakoti taip pat kaip knygoje – be retrospekcijų ir archyvinių kadrų: "Nenorėjome sentimentalumo, norėjome išsaugoti distanciją".

"Likimo atstumtas" – brangiausias vengrų kino istorijoje filmas. Jis kainavo 13 milijonų dolerių, jame suvaidino 144 aktoriai ir 500 statistų. Koltai sako, kad "labiausiai jaudina filmo populiarumas tarp vengrų paauglių. Jie įsimylėjo pagrindinį herojų ir suprato, kad galėtų atsidurti jo vietoje, kad tai jie galėtų būti paprasčiausiai ištraukti iš autobuso. Tokia istorija gali atsitikti kiekvienam ir visur šiuolaikiniame pasaulyje."

Pagal "Herald International Tribune" parengė Kora Ročkienė