Tranzitas, transgresija, transas

Mindaugas Navakas. "Lankstinys". 2006 m. D. Tumpytės nuotr.

Ar atsidūręs muziejuje menas įgauna tauresnę aurą, o menininkas tampa klasiku? Tam tikra prasme Mindaugas Navakas jau yra klasikas – Herderio, Baltijos asamblėjos ir Lietuvos Respublikos kultūros ir meno premijų laureatas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, pirmasis Lietuvos atstovas Venecijos bienalėje. Be to, jis neabejingas klasikai, ypač architektūrinėms formoms – kolonoms, portalams, dekoratyvinėms vazoms. Nesvetima jam ir klasikos didybė. Tačiau čia ir tektų baigti oficialų pagarbinimą, nes visus pasakytus sakinius reiktų pratęsti žodeliu "bet". Taip, Navakas naudojasi architektūrinėmis formomis, bet savo orderinę sistemą konstruoja iš santechnikos prekių. Taip, jis matuoja skulptūras tonomis ir nevengia priblokšti darbų dydžiu, bet toji didybė visada šiek tiek kryptelėjusi, netaisyklinga, įžūli. Nesakanti "ačiū", "prašom", o ypač "atsiprašau". Netaktiška – ir tuo patenkinta.

Navakas nenešioja beretės, nevilki kostiumo, nedėvi ilgo palto su dar ilgesniu šaliku. Jo įvaizdis – roko darbininkas (ką tik padainavo, o dabar pats nešioja scenos įrangą). Nepažįstantiems kelia šiurpą stačiokiškos replikos ir ironija, o geriau susipažinę vertina atvirumą ir drąsą. Vyniojimo į vatą čempionate Navakas garantuotai užimtų paskutinę vietą.

Nebūtina to žinoti, norint apžiūrėti ir analizuoti jo skulptūras. Tačiau tai padeda nesupainioti lengvo žaidimo ir apgalvoto politinio pranešimo, nuoseklios meninės bei pilietinės pozicijos su arogantiškais gestais.

Ir prašmatniame Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje su juodomis marmurinėmis kolonomis ir baltomis rauktomis užuolaidomis Navakas išlieka Navaku. Tarp kolonų ištempia seną krovininių mašinų brezentą – ir salė tampa panaši į mamuto urvą arba gamtos muziejų, kurio eksponatus apžiūrime pro milžiniško gyvūno papilvę. Kitas toks tentas pasitinka vos įėjus į muziejų – susuktas ir suveržtas kabo nuo lubų iki grindų tarsi taurė. Šie sunkio ir tempimo jėgas tramdantys darbai kukliai pavadinti "Lankstiniais". Nepaisant to, nuorodos į politinius ir kultūrinius tranzito aspektus išlieka. Nors industrinėje buvusios "Tiesos" spaustuvės aplinkoje tranzitinių furgonų "drobės" atrodė rūsčiau.

Tačiau čia – ne apleista spaustuvė, o Nacionalinis muziejus, todėl Navakas rimtai žaidžia retrospektyvą. Tačiau nebando kanonizuoti pamėgtų formų, priešingai – nuvainikuoja originalumą, menininko rankos prisilietimo mitą ir kuria perdirbinius iš fajanso ir plastmasės.

Jei Navaką ir galima lyginti su kokiu nors "klasiku", tai nebent su Marceliu Duchamp’u, kurio darbuose ir klasikos parafrazėse visada būdavo transgresijos ir (kiek užmaskuotas) nešvankybės elementas. 1917-aisiais įvyko dvi revoliucijos – Rusijoje buržuaziją persmeigė durtuvais, o Duchamp’as panardino jos veidą į "Fontaną" – paprasčiausią pisuarą, pasirašytą R. Mutto (Niujorko santechnikos gamintojo) pavarde. Tiesa, jo revoliucinio poelgio kolegos neįvertino ir išmetė šį darbą iš parodos. Sukrėstas Duchamp’as išstojo iš Nepriklausomų menininkų draugijos ir tapo bibliotekininku. Nepaisant to, "Fontanas" laikomas reikšmingiausiu ir didžiausią įtaką padariusiu XX a. meno kūriniu.

Mindaugas Navakas. "Natiurmortas". 2005 m. D. Tumpytės nuotr.

Navakas su santechnikos gaminiais elgiasi kiek kitaip. Tai nėra gryni ready-made objektai ir pasirinkimo gestas čia nėra svarbesnis už transformacijos. Tačiau šiuolaikinio meno kontekste tai ne mažiau revoliucinga. Kai visi kovoja su vartojimo virusu, Navakas perka pigias kinų vazas ir jas "kopuliuoja", lipdo į vieną – suriša karščiui atspariomis vielomis, glazūruoja ir išdega. Standartinę prekę paverčia netipine ir nefunkcionalia. Ir dėlioja daiktų-klonų natiurmortus. Arba konstruoja didingus portikus ir kolonas su vazomis, ant kurių viršaus užrašo rusišką keiksmažodį lotyniškomis raidėmis. Tai ir vėl primena Duchamp’o elgesį su Mona Liza – maža to, kad įžūlus prancūzas jai pripiešė ūsus, bet dar ir pavadino taip, kad prancūziškai tariamas raidžių derinys "L.H.O.O.Q." skamba kaip "jos karšta subinė" (elle a chaud au cul).

Be istorinės 1977 m. keramikinės Navako kolonos ir naujausių "santechninių" bei "tranzitinių" darbų, parodoje dar galima pamatyti ir keturis videodarbus, iš kurių įsimintiniausias – "Po dešimties metų". Iš pradžių ekrane pamatome skaičių 10, tada stepą šokančius Mindaugą Navaką ir Joną Gasiūną, o galiausiai – užrašą, kad tiek metų praėjo nuo jų išstojimo iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Nors nė vienas iš jų netapo bibliotekininku, tačiau jų sukurti darbai ir nekonformistiška pozicija yra vienas iš Lietuvos skulptūros ir tapybos atspirties taškų. Pasiekus tokių rezultatų, iš tiesų galima šokti ne tik stepą, bet ir rumbą.

O lauke prie įėjimo žiūrovus pasitinka ir palydi milžinišką kriaušę primenanti Navako "Didžioji vaza" iš rudo granito, puikiai deranti prie muziejaus kolorito ir pompastikos. Jei latviai jos nenupirks, tai praras dar vieną istorinį šansą sustiprinti Baltijos šalių ryšius – šį kartą kultūrinius. Nes nusipirkti tranzitinių mašinų brezento "Lankstinį" turbūt neleis aukštoji muziejininkiška savimonė. Nors – kas žino? Juk be transgresijos nebus ir transo.