Netikėtos paralelės

Pakeliui namo rašyti straipsnio apie Jūratės Mykolaitytės tapybos parodą "Lietuvos aido" galerijoje iškart po Giacomo Puccinio "Madam Baterflai" (režisierius Anthony Minghella) premjeros Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šmėkštelėjusi nerimastiga mintis, kad negalėsiu deramai susikaupti (ak, kaip neapgalvota ir neprofesionalu!), pasirodė pranašinga. Grįžusi niekaip nepajėgiau galvoti tik apie tapybą – galerijoje ir teatre regėti vaizdai vis iškildavo atmintyje, mainydamiesi, pindamiesi tarpusavyje, įsiterpdami vienas į kitą, užgoždami ankstesnįjį ir užleisdami vietą naujam. Neįstengdama jų atsikratyti, griebiausi kitos taktikos – jei jau neduoda ramybės, tai gal ne be reikalo? Ką ir kodėl mano pasąmonė iškelia į paviršių? Mykolaitytė savo drobėse fiksuoja abstrakčiame pasąmonės fone pabirusias atminties vizijų nuotrupas, tad ir aš pasiryžau išlaisvinti savo pasąmonės srautą. Tik toli gražu nesijaučiu turinti tiek patirties ir talento, kad kaip Mykolaitytė kompoziciškai nepriekaištingai jas sudėliočiau.

Vaizdiniai dailininkės paveiksluose egzistuoja nepriklausomoje erdvėje, kaip gyvena Madam Baterflai iš prisiminimų susikurtame iliuzijų pasaulyje – tarsi inkliuzas realybėje. Mykolaitytės tapyba – tai savarankiški pasauliai, sudaryti iš prisiminimų, kasdienybės įspūdžių, siurrealistiniai architektūriniai ar asociatyvūs peizažai ar natiurmortai, portretai, įkvėpti praeities ir nūdienos Vilniaus, pajūrio ar kitos jai svarbios (vizualiai realios ar instinktyviai nujaučiamos) aplinkos. Juose, kaip mano ką tik regėtame spektaklyje, nėra nieko nereikalingo (juk ar gali kažką ištrinti iš tave aplankiusios vizijos?), kiekviena detalė, kurios iškart nepastebėjai (nes ji netrukdo matyti visumą, pakliuvusi būtent ten, kur jai ir vieta) ir pamatei tik nukreipęs tiriantį žvilgsnį kitur, išnyra pateikdama naujų asociacijų ir prasmių klodą. Kiek jų, tų prasmių, įskaitysi, autorė nediktuoja, bet siūlo pačiam patirti ir individualiai interpretuoti jos viziją, apsirengti kaip nuosavą drabužį, kiekvienam savaip (ne)tinkantį.

Jūratės Mykolaitytės parodos "Lietuvos aido" galerijoje fragmentas

Dailininkės parodoje – ne tik prisiminimų ir vizijų rinkiniai su nuorodomis į Vilniaus senamiesčio ("Inventorizacija", 2005) ar Užupio vaizdus ("Atsisveikinimas su Užupiu", 1996), su mistinės-mitinės architektūros dariniais ("Danajos miestas", 2003), asociatyviais peizažais ("Vasara", 1997). Mykolaitytės darbuose atmintis nėra tik vizuali reginio išraiška, bet visos vaizduojamos esybės atspindys – po fasadais it po bespalve oda nuo aplinkinių pridengti visi vidiniai aš – slepiantys tiek skaidrias gėrio ir džiaugsmo akimirkas, pereinančias į euforiją, tiek pūvėsių dvoką ir tuštumą, tiek ramybės ir pusiausvyros nuotrupas ("Išnara", 2006; "Žaidimų stalas", 1998). Todėl, paradoksalu, reikia būtent asmeninės patirties, kad dažnai ne sufleruojančiuose, o konstatuojančiuose dailininkės paveiksluose perskaitytum jūros bangų ant kranto išmestus "Laiškus" (I, II, 2005) ar išgirstum gamtos gėrybių diriguojamą melodiją ("Muzikinis motyvas", 2005).