Labirintas be Ariadnės siūlo

Filme "Pasilik" ("Stay", JAV, 2006) jaunas sėkmingas psichoanalitikas Semas Fosteris (Evan McGregor) nusprendžia išgelbėti savo naują pacientą, kuris tvirtina, kad nusižudys ant Bruklino tilto artimiausią šeštadienį, kai jam sueis dvidešimt vieneri. Semas pradeda domėtis Henriu Letamu (Ryan Gosling), sužino, kad šis – gabus studentas, kad garbina menininką Tristaną Revo, tvirtinusį, jog savižudybė yra didžiausias meno kūrinys. Semui padeda jo mylimoji Lila (Naomi Watts), kuri pati neseniai bandė nusižudyti. Psichoanalitiką baugina panašumas tarp jo ir Henrio atsiminimų, baimių, net sapnų. Jis ima sekti Henrį, tikėdamasis ne tik išgelbėti šį nuo pragaištingo žingsnio, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų juos sieja. Matyt, reikėtų ne vieną kartą persukti naujausią režisieriaus Marco Forsterio ("Monstrų puota", "Niekados šalis") filmą, kad suvoktum, kada Semas peržengė tą lemtingą ribą ir atsidūrė keistame pasaulyje, kuriame nutrintos realybės ir sapno ribos, kur viena tapatybė ima virsti kita, kur viskas ima atrodyti vien tik iliuzija ar herojaus (tik kurio?) paranoja. Panašiai kaip Davidas Lynchas filme "Malholando kelias", Forsteris nutrina ribas tarp sąmonės ir pasąmonės. Filme gausu pasikartojimų, kurie pabrėžia to, kas vyksta, irealumą. Semas nuolat mato tuos pačius žmonės, tik jie keistai "dauginasi" – po kadrą vaikšto vienodai apsirengę dvynukai, trynukai, kartojasi tas pats veiksmas (pvz., į namą kranu keliamas rojalis) ar tos pačios frazės. Iš pradžių net sunku pastebėti skirtumus, jie tarsi užšifruoti kaip kad paveikslėliuose "atrask dešimt skirtumų", kuriuos anksčiau spausdindavo žurnalai. Filmui vis labiau "įsivažiuojant" suvoki, kad tie nuolat pasikartojantys motyvai, spalvos, linijos, žodžiai, formos, net paveikslai sukuria keistą labirintą. Tame labirinte susijungia trys (bent jau aš išsiskyriau tiek, gal jų yra ir daugiau) dalykai – realybė, paranoja, sapnas. Nuo to, kaip keliausi tuo labirintu, priklausys ir pasakojimas. Jei vadovausiesi versija, kad viskas pamatyta Semo akimis, bus vienas filmas, jei Henrio – kitas. Pavyzdžiui, jei patikėsi, kad aklasis vyras (Bob Hoskins) yra Semo mokytojas, filmą suvoksi vienaip, jei aklasis senis yra Henrio tėvas – kitaip. Režisierius netrukdo rinktis vieną ar kitą variantą. Jis dar net leidžia pasimėgauti pasirinkimo simboliškumu: kas įtikinamiau – aklas psichoanalitikas ar aklas tėvas? Apie abiejų fone iškylančią Edipo istoriją, žinoma, patylėsiu.

Režisierius tvirtina norėjęs sukurti kitokias, nelinijines kino pasakojimo taisykles. Manau, kad psichologinio trilerio žanras, kurio taisykles ir stilių nušlifavo didysis Alfredas Hitchcockas, pasirinktas tiksliai. Nuo pat pirmų kadrų filmo pasaulis veikia neįprastai – operatorius Roberto Schaeferis nuolat renkasi keistus, neįprastus rakursus, ekraną užlieja ryškios spalvos, tarsi tai, ką matome, būtų tiesioginis herojų nuotaikų, jausmų, išgyvenimų atspindys. Tai pabrėžia ir scenografija (ypač nuolat pasikartojančių durų ir vingiuojančių stačių laiptų, savaime labai archetipiškų, vaizdai), ir kostiumai – Semas staiga pasirodo ekrane senovišku languotu kostiumu trumpomis kelnėmis, jis ir Henris vilki tą patį švarką. Norėdamas pagilinti tą sapno, haliucinacijos, paranojos jausmą, režisierius renkasi ir neįprastą montažą – jis montuoja labai trumpas scenas arba jas staiga nutraukia, todėl atsiranda "suplėšyto" ritmo įspūdis. Viską vainikuoja stilingi specialieji efektai, kurie, net keista, visai neerzina.

Tačiau, prisipažinsiu, iki galo neperpratau "Pasilik" mįslės. Gal ją slepia pavadinimas, juk visi kartoja žodį "pasilik" ties gyvybės ir mirties riba atsidūrusiam Henriui? Gal filmo siekiamybę suformulavo pats režisierius, sakydamas, kad "dabar mus iš visų pusių supa žiniasklaidos priemonės, rodančios daugybę skirtingų "realybės" aspektų, o stebėjimas tapo svarbia mūsų sąmonės dalimi"? Nepaisant nieko, po Forsterio sukurtą labirintą klaidžioti įdomu net ir be siūlo rankose. Labirintas senas ir išvaikščiotas skersai išilgai. Tik mes vis kiti.