Niekas negimsta didvyriu

Mark Rothemund

Režisierius Markas Rothemundas – jaunosios kartos atstovas, nusiteikęs pasižiūrėti į karą be išankstinių ideologinių prietarų.

Jūs išgarsėjote 2000-aisiais, kai ekranuose pasirodė erotinė komedija "Kietas karštas bičas". Filme "Sophie Scholl. Paskutinės dienos" ėmėtės karo temos. Kodėl?

Užaugau Miunchene ir gerai žinojau "Baltosios rožės" – antihitlerinio judėjimo, kuris platino atsišaukimus su informacija apie karinius vokiečių nusikaltimus, istoriją. "Baltosios rožės" nariai buvo įsitikinę, kad taip galima pakviesti žmones protestuoti arba bent jau paskatinti juos mąstyti. Neseniai buvo rasti Sophie Scholl gestapo tardymų protokolai. Mane sužavėjo tų keturių dienų istorija, todėl nusprendžiau papasakoti vokiečiams ir pasauliui apie dvidešimt vienerių metų moterį, kuri pasipriešino Hitleriui.

Filme svarbus ir tardytojas Mohras.

Mano seneliai buvo naciai. Ne žudikai, bet naciai. Senelės sportininkės rėmėjai buvo naciai. Jos nedomino, iš kur hitlerininkai gavo tuos pinigus. Todėl dabar aš, jos anūkas, kitu pagrindiniu filmo veikėju savo filme padariau nacių tyrėją, nes norėjau papasakoti apie gestapininko psichiką. Gal jis ir nebuvo didelis nusikaltėlis, bet jis buvo nacių sistemos dalis.

Filme rodote intelektualinę Sophie ir tardytojo Mohro dvikovą. Ar taip vyko iš tikrųjų?

90 procentų medžiagos panaudojome iš autentiškų kvotų protokolų. Sophie vaidinanti Julia Jentsch sako autentiškus savo herojės žodžius. Filmo dramaturgija ir ištarmė glūdi žodžiuose, todėl buvo nereikalingos rafinuotos kino formos.

Iš pradžių Sophie neigė kaltinimus, vėliau sąmoningai gynė savo idėjas. Manote, kad ji buvo didvyrė?

Hitleris nebuvo įsikūnijęs velnias, tik žmogus. Sophie Scholl taip pat negimė didvyre. Pirmuosiuose kvotų protokoluose yra du veikėjai: jauna moteris, kuri meluoja, siekdama išsaugoti gyvybę, ir patyręs kvotų specialistas. Po trijų dienų matome kvotų specialistą, kuris kovoja norėdamas išsaugoti moters gyvybę, ir kvočiamąją, kuri nusprendė numirti už savo įsitikinimus. Mane sužavėjo ta permaina. Per keturias dienas gestapo kalėjime Sophie subrendo. Ji nepriėmė pasiūlymo bendradarbiauti su hitlerininkais ir pasakė iki šiol cituojamus žodžius: "Vėl pasielgčiau taip pat".

Iš kur tokia drąsa?

Manau, kad tai auklėjimo klausimas. Jos tėvas buvo Hitlerio priešininkas. Jis sakė vaikams, kad reikia gyventi garbingai ir kovoti už laisvę. Jis kartojo: "Tvirta dvasia, minkšta širdis". Kaip ir kiekviena mandagi vokiečių mergaitė, Sophie virš lovos pasikabino Hitlerio nuotrauką. Tėvas to nedraudė, jis tik pasakė: "Turi žinoti, kam atstovauja tas žmogus". Be to, Sophie giliai tikėjo Dievą. Esu netikintis, todėl ir šiuo požiūriu filmas man buvo pamokantis patyrimas.

Kuo dar naudojotės kurdamas filmą?

Turėjome Sophie brolio Hanso Schollo ir kitų "Baltosios rožės" dalyvių tardymų protokolus. Egzistuoja posėdžių protokolai, kuriuos savo ranka rašė pats demoniškiausias nacių teisėjas Rolandas Freissleris. Išliko ir egzekucijos protokolai. Tuomet buvo fiksuojamas net laikas nuo tos akimirkos, kai atitraukiama užuolaida į nuosprendžio vykdymo salę iki akimirkos, kai nukrenta giljotinos peilis. Tai vidutiniškai užtrukdavo 8 minutes. Kalbėjomės ir su Sophie seserimi bei tardytojo sūnumi Robertu Mohru. Ir su dar gyvais "Baltosios rožės" nariais.

Regis, Jūs radote teisėjo Rolando Freisslerio procesus užfiksavusius filmus.

Išliko filmas apie pasikėsinimo į Hitlerį organizatoriaus Clauso von Stauffenbergo bendrininkų procesą 1944 metais. Stauffenbergą nušovė vietoje, o su juo bendradarbiavę karininkai buvo teisiami. Naciai filmavo procesus kameromis, kurios buvo paslėptos vėliavose, kabėjusiose abiejose teismo salės pusėse. Viena buvo nukreipta į teisėją, kita – į teisiamąjį. Tris valandas (tiek trunka archyvinis filmas) teisėjas Freissleris rėkia nesustodamas. Mano filme jį vaidinęs aktorius pabandė taip baisiai klykti kelias minutes ir neteko balso. Naciai iš tos medžiagos sukūrė propagandinį filmą, kurio tikslas – įbauginti potencialius Stauffenbergo grupės sekėjus. Po pirmojo montažo buvo surengta bandomoji peržiūra, bet ji padarė priešingą, nei planuotas, efektą. Užuot pasmerkę sąmokslininkus, žiūrovai pašiurpo nuo Freisslerio elgesio. Filmą permontavo, iškirpo daugumą scenų, kuriose matyti teisėjas. Bet tai nepadėjo. Iš už kadro vis tiek buvo girdimas jo klyksmas, o žiūrovai į jį reagavo paniška baime.

Vyksta diskusija apie vokiečių, ypač iškeldintųjų, kančias Antrojo pasaulinio karo metais. Koks Jūsų požiūris?

Vokiečiai yra kalti. Kalti yra žmogžudžiai ir tie, kurie abejingai žiūrėjo į nusikaltimus, neprotestavo net menkiausiu gestu. Tačiau negalima vokiečius matyti tik kaip agresorius. Juk buvo ir aukų, kad ir negausių. Nereikia jų pamiršti, nors niekas neturi teisės jų išnaudoti tam, kad būtų išteisinta visa tauta.

Parengta pagal "Film"