Naujas žvilgsnis į tautinį šokį

Jau kelinta diena negaliu apsiraminti netaręs padėkos žodžių šokio spektaklio "Zmones" sumanytojai ir kūrėjai Anželikai Cholinai. Meno pasauliui gerai žinoma choreografė stebino ir tebestebina žiūrovus individualia šokio meno raiška. Šio meno samprata, galimybių susieti įvairius šokio stilius ar komponentus paieška ir analogijų atradimai naujai sušvinta choreografės kūryboje. Netradicinio kūrybinio mąstymo ir talento fenomenas!

Tautinio lietuvių šokio puoselėtojai – choreografai, baletmeisteriai, gausus atlikėjų būrys – dėkingi A. Cholinai, sumaniusiai atgaivinti mūsų šokį naujomis spalvomis, netradiciniais sprendimais. Šokiuose sumaniai panaudotos mūsų tautiniam šokiui būdingos formos (piešiniai), jų kaleidoskopinė kaita – ratai, eilės, voros, gyvatėlės... Nesvetimi kūrėjai ir mūsų sceninio šokio kūrybos šaltiniai – liaudies kūryba, choreografija, papročiai, poetiniai įvaizdžiai.

Viena sumanių naujovių, panaudotų spektaklyje "Zmones", – savaip į sceninį šokį įpintas folkloras. Stebėdami šokį su klumpėmis, kurį atliko "Lietuvos" ansamblio solistai, matėme Jono Lingio "Kūlimo šokio" elementus, klumpėmis temperamentingai buvo išgaunamas ritmas.

Iš naujo pažvelgta ir į greitakalbės dainos "Pempel pempel" choreografiją. Šį šokį vėl lyginu su anksčiau sukurtuoju – jo autorė buvo Danutė Radvilavičienė. D. Radvilavičienės šokyje atlikėjų rankos buvo tarsi sparnai, jomis imituoti įvairūs skraidymo variantai, piešiniai – griežtų, tvarkingų formų. A. Cholina panaudojo daugiau išraiškingų rankų judesių, kūno plastikos, spalvingai į šokį įpynė kai kurių veiksmų (pavyzdžiui, audimo) imitavimą. Šokiui pasitelkti polkos žingsnis, triguboji polka, sutrepsėjimai, plojimai, įpinta ir lietuviškos erotikos elementų (dalis "Paklausimai").

Spektaklyje sumaniai panaudotas tautinis porinis šokis, susikabinimų poromis ir į šokio figūras įvairovė. Choreografijos sėkmę lėmė ir ilgų šokio frazių, judesių kontrastų (aukštyn ir žemyn, pasilenkus ir išsitiesus) gausa. Žavėjo išraiškingi ir turtingi, kartais net nuostabą bei pritarimo šypseną keliantys porinio šokio elementų deriniai, vykusiai parinkti judesiai. Fantazijos ir atradimų tikrai netrūksta (čia iš karto prisimenu "Klumpakojį").

Galima būtų diskutuoti dėl vieno ar kito lietuviško šokio atlikimo technikos, detalių, bet nereikėtų pamiršti apie surinktos artistų trupės šokio specializaciją. Nori ar nenori, bet "klasikas" nešoks taip, kaip šoka "liaudininkas". Tautinio šokio atlikėjui ne visada įkandama klasikinio ar modernaus šokio technika, specifiniai šokio duetu dalykai. Čia jau iškyla šokio manieros klausimai.

Nemažai reikšmės choreografės sumanymui įgyvendinti turėjo vykusiai suformuota artistų trupė. Nenuilstamas darbas ruošiant spektaklį subrandino gerą rezultatą. Žavėjo atlikėjų šokio technika, lengvumas, partnerių bendravimas. Merginos – lyriškos, o kai reikia – ir bravūriškos, padūkusios. Vyrai akį traukė lengvais šuoliais, jėga, virtuoziškumu, ekspresyviu judėjimu. Būtent šie bruožai buvo būdingi mūsų tautiniam šokiui.

Projekto sėkmę lėmė ir lengva, neperkrauta, su liaudies kūrybos tradicijomis neprasilenkianti Marijaus Jacovskio sukurta scenografija. Čia vykusiai panaudoti liaudies meno motyvai, meno meistrų drožinių puošybos elementai, simbolinės formos – saulutės, verpstės.

O kokios lengvos ir grakščios jaunatviškos lietuvaitės, padabintos Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės sukurtais kostiumais! Ne mažiau žavūs ir batuoti, kepurėti jų partneriai vyrai.

Manau, kad šokio kostiumas neturėtų varžyti judesių. Kas tinka lietuviško tautinio kostiumo demonstravimui parodoje ar muziejuje, ne visada tinka sceniniam vyksmui. Visai sutinku, kad tautinio ansamblio muzikantai ar dainininkai gali dėvėti pilną tautinį kostiumą, bet šokėjams užtektų tik pagrindinių akcentų. Nelabai suprantama, kai kurdami ar atlikdami stilizuotus šokius merginas aprengiame "bobiškai", o vyrus – kaip "diedus". Jei jau stilizuojame, tai gal viską darniai, kurdami vientisą stilių.

Klausydamas šokių muzikos (aranžuotės Mariaus Narbučio ir Andriaus Kauklio), galėjai pasijusti lyg senovės Lietuvos kaime. Čia įpinti ir gaidžio giesmė, ir kriuksėjimas, ir žinomų dainų ar šokių melodijos. Išradinga ir artima, sava.

Kur jie išaugo, šie žmonės? Viską apibendrina "Ąžuoliuko" choro atliekama daina "Kur giria žaliuoja". Giria lietuvį maitino, slėpė, gynė nuo priešų... Vėl auga nauja karta, "nauji žmonės". Taip – spektaklis apie žmones, plačiąja prasme.

Pabaigai norėčiau choreografijos pasaulio autoritetams palinkėti – leiskime jauniems kūrėjams bandyti savo jėgas, įgyvendinti naujus sumanymus. Nevaržykime nusistovėjusiais tabu naujų kelių, paieškų, kūrybinių bandymų. Kas nustatė, kaip iš tiesų galima ar negalima kurti? Kam trukdo klasika tautiniame šokyje? Ar reikėjo "sudirbti" Alfredo Kondratavičiaus kūrybą, kurią vertindamas mūsų patriarchas J. Lingys yra pasakęs – "talentingas kūrėjas". Kam užkliuvo Povilo Fokino kūrybiniai sprendimai? Kodėl nelaukiame kitų darbų, vengiame į juos pažvelgti geranoriškai, iš karto "nukertame"? Būkime atlaidesni ir tolerantiškesni vieni kitiems. Tegu mūsų nepersekioja pavydo ir kvailų ambicijų šmėkla.

Tikiu tautinio šokio atgimimu, nacionalinio baleto pradininkų ir kūrėjų Broniaus Kelbausko ir Vytauto Grivicko darbų tąsa.

O grįžtant prie spektaklio "Zmones" – šis spalvingas, kaleidoskopiškas šokio spektaklis prabėgo akimirksniu. Sudėtinga jį vertinti pamačius tik vieną kartą. Salėje ilgai netilę žiūrovų plojimai vertė pamąstyti, o ką Anželika Cholina dar sumanys? Ar tęs pradėtas kūrybines paieškas tautinio šokio bare? To jai tikrai linkėčiau.