Pavasariniai "Kino" skaitymo malonumai

Naujas "Kino" numeris pasirodė po to, kai į ekranus atkeliavo net keli nauji lietuviški pilno metražo filmai, kuriuos sukūrė jauni režisieriai. Jie kurs ir šio amžiaus nacionalinę kinematografiją. Todėl nekeista, kad šie filmai ir jų autoriai žadina diskusijas. Vietos joms, žinoma, atsirado ir "Kino" puslapiuose.

Vienas jaunosios kartos lyderių Ignas Miškinis savo pilno metražo debiutui "Diringas" pasirinko lietuvių reklamos pasaulio temą. Kino kritikas Saulius Macaitis filmo recenzijoje pasmerkia savo kolegas, kurie esą masiškai atakuoja "Diringą" ir, kaip supratau, bando jiems paaiškinti, kodėl to daryti nereikia: "Miškinio juosta kaip tik sproginėja nuo atvirų bei užmaskuotų idėjų pertekliaus". Kitokią nuomonę apie "Diringą" turi Laima Kreivytė, savo recenziją pavadinusi "Kiaurasamtis reklamos jūrai", nors ir ji teigia, kad filmą "žiūrėti galima ir reikia". Živilė Pipinytė prisimena "Diringą" į ekranus palydėjusį septynių jaunų kino kūrėjų manifestą, pasmerkusį "lietuvių kino chaosą, demagogiją ir banalumą, nesibaigiantį pasenusių raiškos priemonių kultivavimą, naujų idėjų trūkumą", ir straipsnelyje "Gyvenimo būdas įpareigoja" sako, kad šių masinės kultūros išpenėtų kūdikių maištas prieš neva elitišką lietuvių kiną yra absurdiškas, nors ji, beje, ir neabejoja, kad maištas kinui reikalingas.

Dvi nuomonės skirtos ir Kristijono Vildžiūno filmui "Aš esi tu". Recenzijoje "Skrydžiai tikrovėje" Vaidas Jauniškis juostą apibūdina kaip meditaciją "apie švarą, apie švaros siekimą ir ilgalaikį buvimą švariam". Rūtos Birštonaitės recenzija "Gražus gyvenimas" – daug skeptiškesnė. Autorė džiaugiasi filmo kinematografine kultūra, bet jai užkliūva rodomas bomondo pasaulėlis: "Naujoji bohema, verslo atstovai, auksinis jaunimas. Kai socialiniai rūpesčiai personažų negožia, galima gerokai pasiknaisioti po jų vidų. Bet ką ten rasi, o svarbiausia – kokiomis priemonėmis?"

Regis, penkerius metus kurtą Audriaus Juzėno filmą "Vilniaus getas" recenzavusi Živilė Pipinytė teigia, kad tai – akivaizdi nesėkmė, o didžiausias filmo trūkumas yra tas, kad "režisierius nesugebėjo tiksliai suformuluoti, apie ką kalbės jo filmas". Ne vienerius metus režisierius teigė, kad jo filmas bus paminklas unikaliam Vilniaus geto teatrui, tačiau, pasak recenzentės, filme būtent jo ir neliko. Daug pastabų "Vilniaus getui" žurnalo puslapiuose išsakė ir teatrologas, buvęs Vilniaus geto kalinys Markas Petuchauskas, paauglystėje matęs geto teatro spektaklius. Pokalbyje su teatrologe Rasa Vasinauskaite jis teigia: "Sunkiai suvokiama, kaip galima po tiek metų kurti filmą užbraukiant ir naujus faktus, ir anksčiau skelbtus atsiminimus, iškastruojant tikrąją istoriją, sykiu paliekant filme tikrąsias veikėjų pavardes". Manau, kad diskusiją papildys Živilės Pipinytės straipsnis "Be nuskausminimo. Holokaustas kine", kuriame ji tvirtina, kad "šių dienų kultūroje Holokaustas vis dažniau ima funkcionuoti kaip mitas", ir primena ryškiausius šios temos filmus.

Su kino istorija siejasi ir kitas žurnalo straipsnis "Nusipelnęs meno veikėjas, dėdė Holivudas", kuriame kino kritikas Saulius Macaitis prisimena Holivudo istoriją, svarsto, "ką gera ir bloga atnešė į kino istoriją pats produktas, per aibę dešimtmečių kaitaliojęsis, diktavęs – ir dažnais atvejais tebediktuojantis – madas, vertęs alpti iš laimės ar ironiškai kelti antakius "holivudinis kinas". Su kai kuriais kritiko postulatais savo straipsnyje "Kuklus demiurgas Stevenas Spielbergas" neakivaizdžiai diskutuoja Nijolė Andrijauskienė, neslepianti savo pagarbos šiam garsiam kūrėjui. Vaidas Jauniškis taip pat akivaizdžiai žavisi aktore Uma Thurman. Šiame "Kino" numeryje jis pradeda rašyti "Umos knygą", kurioje mūsų laukia ne vienas atradimas. Regis, autorių ir jo heroję sieja labai tvirtas nematomas ryšys, juk neatsitiktinai jis teigia, kad "tiesiogine ir perkeltine prasme ji yra antra – antroji garsių asmenybių pusė". Nekantriai laukiu pažadėto tęsinio.

Šis "Kinas" pristato ir dar kelias ryškias asmenybes: Rasa Paukštytė rašo apie amerikiečių režisierių Spike’ą Lee ir jo naujausią filmą "Savas žmogus", Saulius Macaitis – apie kasmet po kelis filmus sukuriantį japonų režisierių Takashi Miike, kurio filmų, pasak kritiko, nenori rodyti lietuvių platintojai, Živilė Pipinytė esė "Nieko neprivalai" prisimena Krzysztofą Kieslowskį – vieną svarbiausių XX a. pabaigos režisierių, kurio 10-osios mirties metinės minimos visame pasaulyje.

Žurnalas, be abejo, pristato ir tai, ką vadiname kino procesu: festivalius, naujus filmus ir naujas kino teritorijas. Tai ir režisieriaus Iljos Bereznicko pamąstymai apie animaciją, ir jau prasidėjęs "Kino pavasaris", ir netrukus Vilniun atkeliausianti VI lenkų filmų savaitė, ir nauji lietuvių bei užsienio kūrėjų filmai, kuriuos recenzuoja žurnalo autoriai. Rūta Oginskaitė aptaria naujus dokumentinius filmus – Janinos Lapinskaitės "Našlių pakrantę" ir Dianos bei Kornelijaus Matuzevičių "Nueinančios vasaros teatrus", Živilė Pipinytė – Audriaus Lelkaičio "Smėlio generolus", Sonata Žalneravičiūtė – Agnės Marcinkevičiūtės ir Vaidoto Digimo filmą "Laiku suspėjome pasikalbėti", kurio herojumi tapo lietuvių kino klasikas Raimondas Vabalas, Irma Šimanskytė – Juozo Saboliaus "Stirną". Saulius Macaitis analizuoja netrukus Lietuvos ekranuose pasirodysiantį Krzysztofo Zanussi filmą "Persona non grata", Stasys Kovas – Kevino Reynoldso "Tristaną ir Izoldą". Neringa Kažukauskaitė iš Mongolijos parsivežė daug įsimintinų susitikimų ir kino įspūdžių – jie aprašyti straipsnyje "Sušilti rankas Mongolijos stepėje", Linas Vildžiūnas "Roterdamo paralelėse" aprašo įspūdžius iš 35-ojo tarptautinio Roterdamo kino festivalio, kuriame šiemet buvo pristatyta ir daug lietuviškų filmų. Malonių akimirkų nuosavuose krėsluose (ne prie televizoriaus).

Jūsų – Jonas Ūbis