Išlikimo strategijos

Arvydas Ališanka prie savo skulptūros

Galerijoje "Dalia" veikia Arvydo Ališankos skulptūrų paroda "Išlikimai". Galerija įsikūrusi interjero ir baldų dizaino centre, tad neatsitiktinai parodoje pristatyti darbai asocijavosi ne su meno kūriniais, o su namų interjerą papildančiomis detalėmis. Tiesa, jų net nesistengta per daug atskirti. Tačiau man įdomesnis menininkas ir jo kūryba, o ne ekspozicijai pasirinkta vieta.

Skulptorius A. Ališanka priskiriamas "lūžio kartai" (E. Lubytės terminas). Kartai, kuri susiformavo tarp seno ir naujo, kitaip tariant, pereinamuoju valstybės politinio pasikeitimo laikotarpiu, kai kūrybos nebekaustė ideologinės taisyklės iš viršaus, kai atsivėrė platesnė bendravimo su už geležinės uždangos likusiomis šalimis galimybė. Tai itin reikšminga šio skulptoriaus kūrybai, kadangi jį įvardinčiau kaip simpoziumų menininką. Įsiliedamas į svetur organizuojamus simpoziumus, A. Ališanka ne tik kaupė kūrybinę patirtį ir plėtė asmeninius ryšius su kitų šalių bendraminčiais, bet kartu galutinai atrado savo kūrybinį kelią ir darbus jungiančią temą.

Pastaruoju metu menininkas tęsia kūno apsaugos temą, kurią suformavo 10-ojo dešimtmečio viduryje. Kūrybinius sprendimus jungia tema, medžiaga ir forma. Visi šie komponentai vienodai svarbūs ir neatsiejami. Menininko kūno apsaugos idėjos dažniausiai realizuojamos pasitelkiant ilgaamžes medžiagas – akmenį arba medį. Šių medžiagų naudojimo intensyvumui įtaką daro lietuviškas identitetas ir sistemingas akmens apdirbimo įvaldymas. Ne išimtis ir ši paroda – pristatyti penki objektai suręsti iš medžio, o didelio formato fotografijoje fiksuojamas 2004 m. akmenyje iškaltas apkabinimas ("Akmens apkabinimas", 2004). Tiesa, verta prisiminti, kad skulptorius vienas pirmųjų pradėjo eksperimentuoti su netradicinėmis raiškos priemonėmis: ledu, popieriumi, smėliu, šiaudais (dažniausiai darbai realizuoti per simpoziumus). Efemeriškos skulptūros nykimo procesus lemia natūralūs gamtos pokyčiai, dar stipriau kontekstualizuojantys jos santykį su aplinkos, laiko dimensijomis. Menininko skulptūros balansuoja tarp figūratyvinės ir daiktiškai abstrakčios formos sampratos. Plastiniai sprendimai ženklūs, tūriniai, jungiantys modernistinį ir konceptualųjį, idėjinį pradą.

Arvydo Ališankos ekspozicijos fragmentas

Visi parodoje pristatyti darbai koncentruojasi į išlikimo temą. Anot paties menininko, tai "ne tik kūno, bet ir minčių, identiteto išsaugojimas". Ališankos darbuose žmogus suvokiamas ne kaip kūrėjas, o kaip tarpinis subjektas tarp vidinio "aš" ir išorės formuojamo individo. Skulptūros dažnai kuriamos kaip "kiautas", o asmeninis kūnas naudojamas kaip tarpininkas, sudėtinė darbo dalis, užpildanti autoriaus sukurtą erdvę. Tiesa, tai – ne būvio, o suvokimo, požiūrio teigimas.

Parodoje siūlomas savisaugos strategijas išskirčiau į du polius: viena – jau minėta izoliavimosi metafora, kurioje itin svarbus ne išorinis, o vidinis suvokimas, tapimas skulptūros dalimi. Uždaros erdvės poveikis ir fizinis, ir kartu emocinis. Intervencija į kūrinį jį užpildant paverčia jį laikinu būstu ("Plaustas", "Slėptuvė"). Kita – atsiribojimas, "pabėgimas" (ne tiek fizinis, kiek idėjinis) ir grįžimas, sąsaja su natūra ("Uola", "Sala", "Plaustas", 2004–2005). Šiais darbais autorius plečia individualią kūrybos logiką ieškodamas naujų savisaugos būdų.