Nūdienos konsonansai

Justė Janulytė

Penkioliktasis "Gaidos" festivalis, kaip ir kasmet, išprovokavo diskusijas bei nuolat besisukančius klausimus "kas", "ką", "kaip". Jei sukoncentruosime šiuos klausimus ties lietuvių muzika, tuomet "kas", kaip visuomet, bus Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Rytis Mažulis... Tokių "senų "Gaidos" vilkų" sąrašą galima tęsti, tačiau jie nėra šio rašinio subjektai. Čia dėmesys krypsta į jaunuosius "Gaidos" balsus – kompozitorius Ramintą Šerkšnytę, Marių Baranauską, Justę Janulytę. Laisvai mąstantys, dar neįsipainioję į stagnaciškas komponavimo sistemas, tačiau profesionaliai kuriantys savąjį muzikinį audinį, valdantys kiekvieną savo muzikos parametrą, jie ryškiai sužibo "Gaidos" pašvaistėje. Jaunųjų opusai kol kas vis dar sunkiai nuspėjami, nors pamažu ryškėja jų kūrybos filosofija ir stilistinės identifikacijos. Todėl norisi išsamiau žvilgtelėti į tai, ką ir kaip jie rašo, kilstelti jų sukurto garsų pasaulio skraistę, paieškoti juos siejančių bendrybių ir skirtumų.

Net ir probėgšmais žvilgtelėjus, galima rasti nemažai panašumų. Nė vienas jų nesiekia išorinio teatrališkumo, nebando naratyvių schemų, nenaudoja vizualių gudrybių, siekdami papirkti klausytoją. Jų muzikai nereikalinga ironija, sarkazmas, politiškai angažuotos temos. Atvirkščiai, šių jaunų kūrėjų dėmesys krypsta į garsų mikropasaulius, tembrus ir spalvas, skambesių transformacijas bei transcendentines, dažnai protu nesuvokiamas idėjas. Kas galėtų atsakyti į klausimą, užduotą kompozicijos pavadinime: "Kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta?" (J. Janulytės Muzika 4 fleitoms, 2003), kaip atrodo žingsnis, žengtas vakuume (Baranauskas "Žingsnis vakuume" fleitai, klarnetui, fortepijonui, mušamiesiems, 1999), kokios struktūros matomos ar nematomos žvelgiant į pasąmonę (Šerkšnytė "Žvelgiant į pasąmonę" fleitai ir altui, 1997)? Šią itin asmenišką muziką dažnai inspiruoja vizualūs potyriai. J. Janulytė prisipažįsta, kad jos "fantaziją labiausiai išjudina vizualieji menai". R. Šerkšnytę vilioja gamtos temos ir jos garsų magija. Mariui Baranauskui kūrybiniai impulsai taip pat dažniausiai ateina ne iš muzikinių sferų, neretai inspiracija tampa jau seniai kompozitoriaus pamėgta literatūra (ypač R. Tagore’s tekstai).

Kalbant apie bendrumus, būtina paminėti meistriškumo siekį. Šiems jauniems kūrėjams labai svarbus konstruktyvusis kūrybinio proceso aspektas. "Tai kompozitoriaus amatas – sako Šerkšnytė, – medžiagos įvaldymas yra profesionalumo bruožas". Būtent profesionalumas ir yra svarbiausia šių jaunų kompozitorių siekiamybė, o pasirinktas (susikurtas) įtikinamas komponavimo principas – vienas iš jo bruožų. Atidžiau žvilgtelėkime į M. Baranausko, R. Šerkšnytės, J. Janulytės sukurtus ir šiųmetėje "Gaidoje" skambėjusius kūrinius, patyrinėkime, kaip jie išsprendė technologinius komponavimo uždavinius. To klausinėjau pačių kūrėjų.

"Gaidos" užsakymu užgimė M. Baranausko "Giesmė erdvei". "Tai giesmė, kuri kreipiasi į begalinius garso erdvės horizontus, juos atranda ir juose pranyksta. [...] Balsas visada yra erdvė, išsiskleidusi pačioje erdvėje", – sakė kompozitorius. Atidžiai sunerdamas įvairias smulkiausias muzikines gijas, Baranauskas sukuria dviejų padalų nėrinį, kuris plazda įvairiausių atspalvių monodija. Ji giedama aštuonių instrumentų ansamblio, nors iš pradžių kūrėjo galvoje suskambo žmogaus balsu. Marius Baranauskas sako: "Giesmę erdvei" kūriau tartum dviem etapais: iš pradžių parašiau muziką balsui, o vėliau ją išskleidžiau instrumentiniu pavidalu". Tačiau vokalinė monodija instrumentine tampa ne tiesmukai, ji yra kažkur gilumoje, tik kartais išnyra į paviršių. Čia nerasime jau žinomos "kalbančiosios" Baranausko muzikinės sistemos (balsiai verčiami tęsiamais garsais, priebalsiai – tęsiamais toniniais, netoniniais arba akcentuotais štrichais). "Neįdomu užsidaryti vienoje sistemoje", – sako kompozitorius, kiekviename kūrinyje bandydamas ieškoti vis kažko naujo, tačiau nepamiršdamas ir to, kas jau atrasta.

Raminta Šerkšnytė

Toks jau surasto ir naujo derinimas būdingas ir R. Šerkšnytės muzikai. Šito ji siekia ir "Gaidoje" suskambusiame kūrinyje "Kalnai migloje" (atliko LNSO, dirigavo Ernestas Martinezas Izquierdo). Kalno įvaizdis Šerkšnytę pakerėjo savo perkeltinių prasmių interpretavimo galimybėmis. Čia tapoma laipsniškos skambesio transformacijos būdu, temos nekartojamos, orkestro erdvėje keliaujama moduliacijomis, pasirenkama variantinė forma. "Man buvo įdomi laiko tėkmė ir pastovus kitimas", – sako kompozitorė. Mėgstanti kontrastus, kūrėja šiame opuse stengiasi jų vengti. Anot Šerkšnytės, kontrastas čia paslėptas nebent struktūros mikrolygmenyje, nėra jokių dramatinių susidūrimų. Tiesa, absoliutus kontrasto vengimas, mano galva, čia beveik neįmanomas, ypač žinant, kad kompozitorė siekė savo taip mėgstamus kalnus parodyti įvairiausiais rakursais: ir nutviekstus ryto saulės, ir glostomus vakaro spindulių, čia išnyrančius, čia rūkuose pranykstančius, nuolat keičiančius savo kontūrus ir spalvas. Nenuostabu, kad įvairiausi atspalviai čia išgaunami "žaidžiant" orkestro grupėmis (pradedama vyraujant styginiams ir arfai, baigiama variniais). Atsižvelgiant į spalvos intensyvumą, organizuojami kompozicijos harmonija ir ritmas.

Beje, šį kūrinį išgirdo ne tik Lietuvos klausytojai – spalio 20 d. jį Norvegijoje atliko Christiano Eggeno diriguojamas Stavangerio simfoninis orkestras.

Įkvėpta pabaigų estetikos, "Gaidos" festivalio užsakymu J. Janulytė sukomponavo "Pabaigas" keturiems saksofonams, atliko Kanados "Quasar" saksofonų kvartetas. "Tai keturios vienos istorijos pabaigos, iš kurių vargu ar pavyktų nuspėti, apie ką toji istorija. Tiesa, gali būti, kad ta istorija neturi nieko, tik pabaigą...".

Opusas supinamas iš autorės pamėgtų sąskambių, grindžiamų nuosekliai transformuojamomis (pus)toninėmis dermėmis, o išeities ir sugrįžimo tašku čia tampa vienintelė oktava, bendra visiems keturiems skirtingų tesitūrų saksofonams: "Man rūpėjo išgauti "vieno keturbalsio saksofono", mirguliuojančio keturiais šiek tiek besiskiriančiais tembrais, efektą, tarsi instrumentai kvėpuotų vieną savotiškai keturbalsę melodiją." Svajojančiai neutralizuoti šiek tiek besiskiriančius instrumentų tembrus, juos sulydyti į vientisą amalgamą autorei galimą išeitį pasiūlė vienas matytas akustinis eksperimentas, kai nukirpus žodžio ataką – priebalsį, pasikeičia ne tik žodžio semantinė reikšmė, bet ir jį ištarusio balso tembras. Dėl to "Pabaigoms" pasitelkiamos beveik vien atakos ir garsai be jų, įsivaizduojant savotišką kalbėjimą paskirais priebalsiais ir balsiais, taigi metaforiškai – kalbėjimą be prasmių ir be tembrų. Tiesa, Janulytė nesiekė pakartoti to eksperimento ir nesiėmė radikalaus idėjos įgyvendinimo: "Greičiau tai man pačiai naujos retorikos paieškos", – prisipažįsta kompozitorė.

Marius Baranauskas

Skiriasi ne tik konceptualūs sprendimai, bet ir atlikėjų sudėtis. Nors jaunieji kūrėjai yra išbandę įvairias instrumentų grupes, kai kurios jų itin glaudžiai susijusios su kompozicinės minties skleidimo būdais. Šerkšnytės muzika nesutelpa į mažas skambančias dėžutes, jai reikia plačių erdvių ir taip šios kompozitorės mėgstamo simfoninio orkestro. Tuo tarpu Janulytei visiškai užtenka nedidelių monochrominių sudėčių ansamblių. Jos idėjos apima vos apčiuopiamą materiją. Ypač kruopščiai pinama muzika pačios autorės tapatinama su balto popieriaus lapu, kuris toli gražu nėra daiktinis kūnas, bet pastaruoju metu ją persekiojanti kūrinio vizija. J. Janulytė teigia: "Baltas popieriaus lapas, ant jo užlašinus vandens, susiraukšlėja ir įgauna tam tikrą reljefą: vienaip užlašinus – vienokį, kitaip – šiek tiek kitokį, tačiau kalbama apie tokio subtilumo įvykius, kuriuos vargu ar pavyktų įgyvendinti pasitelkus itin skirtingus ir labai ryškių tembrų instrumentus". Ši vizija akivaizdi ne tik "Pabaigose", bet ir jau anksčiau sukomponuotoje "Baltoje muzikoje" 15 styginių (2004), o labiausiai atsispindi kūrinyje 4 styginiams "Jei Popierius galėtų sapnuoti, jis sapnuotų Vandenį" (2005).

Tuo tarpu Šerkšnytė įvaldo stambias formas, jungdama jas į kosmopolitiškus darinius. Tai mintys apie kvartetų ciklą, skirtą keturioms pasaulio šalims, bei simfonijų trilogiją, apimančią visus keturis pirminius elementus – vandenį, žemę, orą ir ugnį. Šio ciklo lėtąją dalį "Kalnai migloje" ir išgirdome "Gaidos" festivalyje. Pirmoji dalis "Aisbergas" (2000) jau sukurta, o trečioji "Vulkanas" dar tik bręsta kompozitorės mintyse.

Pastaruoju metu itin skambesio tembru besidomintis Baranauskas savo idėjoms išskleisti taip pat renkasi stambius ansamblius, leidžiančius pasinerti į neišsemiamas spalvų gilumas. Muzikinės prasmės jam nesutelpa į minimalaus laiko atkarpą, bet išsilieja į ilgą laiko tėkmę.

Kupini įvairiausių idėjų, J. Janulytė, R. Šerkšnytė ir M. Baranauskas skirtingai dėlioja savo kompozicijų garsus, kuria savą kalbėsenos būdą ir retorines schemas, tačiau visi kartu jie neria į gelminę kūrinio struktūrą, nepalikdami nepastebėtų kompozicinių parametrų ar elementų. Ilgai brandintos ir kruopščiai įgyvendintos jų kompozicinės idėjos tikrai nedisonuoja su greta skambančiais vyresnių kolegų sukomponuotais brandžiais opusais.