Rožinis Jimo Jarmuscho koliažas

Toks jau yra tas autorinis menas, kad naujausią autoriaus kūrinį visuomet nori lyginti su prieš tai buvusiais jo darbais. Kultūrų, subkultūrų įvairovė, laiko tėkmės daugiadimensiškumas, skatinantis filmo veikėjo mobilumą, puikus filmo garso takelis, atsitiktinumo galia, keliaujantis veikėjas – tai tik keli iš Jimo Jarmuscho filmams būdingų bruožų, kurie atsiskleidžia ir naujausiame šio amerikiečių režisieriaus filme "Sulaužytos gėlės" ("Broken Flowers", JAV, Prancūzija, 2005).

Pagrindinis filmo herojus Donas Džonstonas, netikėtai sužinojęs apie savo devyniolikmetį sūnų, leidžiasi į kelionę, siekdamas išsiaiškinti, kuri iš jo buvusių merginų galėtų būti vaiko motina. Banaliai paprasta? Tačiau siužetas iš esmės yra tik priemonė, padedanti sujungti penkias atskiras filmo scenas ir "gaminti" sudėtingesnį darinį – popkultūros mitą.

Mito, pasakos elementų galima aptikti pačioje filmo pasakojimo struktūroje. Išsirengti į kelionę herojui tarsi gerasis burtininkas padeda bičiulis Vinstonas, kuris duoda jam naudingų patarimų. Donas elgiasi taip, kaip liepia Vinstonas: dėvi klasikinį kostiumą ir perka rausvų gėlių puokštes. Pastarųjų įteikimas tampa savotišku ritualu, atveriančiu namų duris. Dono laukia penkios moterys – penki keliai, penkios galimybės. Mitinis yra ir herojaus kelionės laikas. Donas keliauja į ateitį, tačiau, siekdamas atkurti savo praeitį, jis tarsi grįžta atgal. Kiekvienas mitas, vaizduodamas mikrokosmo tvarką, kartu atveria ir žmogaus dvasią, todėl Dono kelionę taip pat galima suvokti ir kaip vidinę. Popkultūros simboliai yra filmo personažų herojų vardai: Donas Džonstonas (plg. su aktoriumi Donu Johnsonu), Lolita (Nabokovo romano personažas), Vinstonas (detektyvas Winstonas Blake’as), San Gryn (Neilo Youngo personažas, kovojantis prieš korupciją ir smurtą). Šie simboliniai veikėjai sukuria erdvę įvairioms asociacijoms. Kaip ir dera mitui, "Sulaužytos gėlės" tampa įvairialypiu prasmių koliažu. Tačiau šis popkultūros mito daugiaprasmiškumas yra kitoks. Nė viena iš daugelio šio šiuolaikinio mito interpretacijų nėra patvirtinama, o prasmių įvairovė ne atskleidžia (kaip tradicinis mitas) mikrokosmo tvarką, ne įteisina tikrovę, o paneigia net pačią galimybę ją pasiekti. Galbūt tokia pasaulėjauta yra užkoduota jau filmo pavadinime, kuris išreiškia neišsipildžiusią svajonę pasiekti tai, kas tikra. Ko gero, arčiausiai tikrovės Doną priartina mirtis. Kapinės – tai vieta, kurioje pirmą kartą pamatome herojaus jausmus.

Neradęs atsakymo, Donas grįžta į pradinį kelionės tašką ir vėl gauna panašų rožinį laišką. Tarsi visas jo gyvenimas suktųsi uždarame rate, patvirtinančiame tikrovės distancijos neįveikiamumą. Pasaka be galo, be atsakymo? Vis dėlto filmo pabaigoje Donas duoda keliaujančiam jaunuoliui patarimą: praeitis jau praėjo, ateitis neaiški, reikia gyventi dabar. Taip tarsi randamas atsakymas, kad tikrovę galima pajusti tik gyvenant šią akimirką. Tačiau vargu ar ši herojaus tiesa siejasi su budizmu, gal tai tiesiog vienintelis būdas postmoderniam žmogui pajusti "tikrovę" ir išsilaisvinti? Deja, laisvės pojūtis, kuris sukelia ypatingą laisvo kritimo jausmą ankstesniuose Jarmuscho filmuose, "Sulaužytose gėlėse" beveik nejuntamas. Nors Billo Murray’aus vaidyba iš tiesų žavi, juolab kad jis vaidina tokį rizikingą bespalvio, nuobodaus senyvo vyriškio vaidmenį, ji taip pat tampa rutina. Donas nardo laiko, erdvių chaose, tačiau laiko, erdvės transgresijos malonumo žiūrovas neišgyvena. Žinoma, itin besidomintiems popkultūra rožinį rebusą spręsti bus įdomu, tačiau sukurti sakralizuotos, mitinės popkultūros erdvės atmosferos nepavyksta net Jimui Jarmuschui. Kai kurių scenų paprastumas tiesiog apsunkina Jarmuscho bandymą sukurti postmodernistinę pasaką, mitą, kuris yra tarsi "besisukantis laimės ratas, ir niekas nežino, kur jis sustos".