Šalutinis produktas

Prieš eidama į parodą aš visada pasiruošiu. Ir šį kartą, eidama į rusų šiuolaikinio meno parodą "Maskvos prasiveržimas" (kaip skelbė plakatas – pirmą tokį platų šiuolaikinio Rusijos meno pristatymą Londone), atitinkamai pasiruošiau: apsivilkau odinę striukę, apsiaviau aulinius batus, užsijuosiau 12 cm pločio odinį diržą ir užsivyniojau dirbtinės lapės apykaklę (už tikrą gatvėje tikriausiai gaučiau mušti).

Bet eikime arčiau reikalo (t.y. kūno, kaip sakė O. Benderis). Vienas iš labiausiai erzinančių, keliančių nerimą ir netgi pavojingų kasdienybės reiškinių yra tai, kad žmonės mąsto stereotipais. Žmonės turi galvoje tam tikrą (ribotą) skaičių mąstymo šablonų, suformuotų masinės informacijos, kitų tokių pat ribotų žmonių ir tingaus įpratimo, ir jais nuolatos naudojasi. Kad ir kai kurie skaitytojai – mato tekste ne tai, kas parašyta (ir jau tikrai ne tai, kas iš tikrųjų norėta pasakyti), o tai, kas jau iš anksto yra jų galvose.

Taigi galima buvo tikėtis, kad rusų pasirodymas Vakaruose bus sutiktas tam tikru stereotipiniu mąstymu. Kita vertus, ir patys rusų menininkai eksploatuoja tokius stereotipus: ginklai, tankai, politika, nuoširdumas, raudona spalva. Bet vėlgi, ar įmanoma išvengti mene to, kas sudaro (sudarė) didžiąją viešojo gyvenimo dalį? O gal kaip tik reikia? Bet tuomet ar tai nebūtų galvos kišimas į smėlį? Nežinau. Strategija, be abejo, svarbu, bet galų gale turbūt svarbiausia – galutinis rezultatas. Arba gal netgi ne rezultatas, o koks nors to rezultato šalutinis produktas. Pavyzdžiui, grupės "AES+F" superfotografijos, kuriose vaikai baltais drabužėliais dirbtinės saulės nušviestuose dirbtinuose kalnų peizažuose dirbtinai pozuoja su įvairiais superginklais rankose. Geros fotografijos. Bet geriausia, kai staiga vienoje iš jų pamatai, kad ant vieno berniuko kelių dar likę TIKRI įspaudai nuo žvyro, ant kurio jis klūpojo ankstesnėje fotografijoje. Galbūt viskas šitame dirbtiniame pasaulyje yra tikra? Neabejoju, kad tos žymės, tie keli vos įžiūrimi įdubimai odoje nebuvo skirti žiūrovui. Aš neturėjau jų pastebėti. Bet pastebėjau. Ir tai "užvežė" daug labiau ir pasakė daug daugiau ir daug sudėtingesnių dalykų, negu visos tos tobulos, bet gana vienaplanės fotografijos kartu sudėtos.

Panašiai suveikė tuščias pakelis nuo druskos, kuri buvo panaudota Leonido Tiškovo instaliacijoje "Solveiga", vaizduojančioje snieguotą šiaurės peizažą. Ant to jau tuščio pakelio, padėto kamputyje netoliese (nepamirškite – paroda kažkodėl surengta ne "Tate Modern", o apleistame ir apšiurusiame pastate, panašiame į Vilniaus Menų spaustuvę, todėl parodos "užkulisiai" – kaip ant delno) taip tragiškai beviltiškai neįmanomai nuoširdžiai parašyta: "Sol’ povarennaja, piščevaja".

Tačiau druskos pakelis juk "užvežė" tik dėl to, kad moku rusiškai. Kaip ir galima buvo tikėtis, parodoje daug "kalbos momentų". Visų pirma, kaip ir Lietuvoje, vertimai į anglų kalbą labai mėgėjiški ir su klaidomis, gerai suprantami tik suprantantiems rusiškai (lietuviškai). Antra (Lietuvoje jau rečiau pasitaiko) – vis dar užsispyrėliškai neatsisakoma beviltiškų pastangų išversti rusiškus anekdotus ir juokus.

Bet šitoje "kalbos košėje" ir vėl atsiranda tas šalutinis produktas, ta "trečioji (ar jau ketvirtoji?) reikšmė", kuri kažkodėl yra nepaprastai paveiki. Dviejų menininkių grupės "Rastų drabužių fabrikas" gal šiek tiek kabakoviškoje instaliacijoje sensoriniai junginkliai įjungia garso įrašus, paslėptus vidury kambario kabančiuose keliuose senuose drabužiuose. Tie įrašai – tai žmonių pasakojimai apie savo patyrimus. Tų žodinių tekstų vertimai išrašyti ant didelio popieriaus lapo, priklijuoto prie sienos. Perskaičiau vieną: kažkoks Ilja pasakoja, kaip jį švelniai, seksualiai, nesavanaudiškai, nepamirštamai, nepakartojamai glamonėja įsivaizduojamos merginos, o paskui jis sėdi kine, apsivilkęs languotu paltu. Tik po to paklausiau tos pačios istorijos, sklindančios iš suknelės – visa tai atsitiko ne vyrui, o merginai! Anglakalbiai žiūrovai šito niekada nesužinos. Kita vertus, angliškame šio teksto vertime yra labai gražus, poetiškas, tiesiog neišdildomai vizualus sakinys, kurio nėra rusiškame įraše: "Kelios iš jų [tų merginų] gėrė degtinę, tada atidarė langą, užgriebė sniego ir valgė jį su degtine". (Čia galėčiau parašyti bent pusę puslapio apie tai, kokias mutacijas patyrė šitas sakinys, išverstas du kartus. Aš maždaug žinau, kaip jis turėjo skambėti rusiškai, taip pat žinau, kad išverstas į anglų kalbą įgijo tam tikro grakštumo, kurio nė už ką nepaaukosiu, versdama jį į lietuvių.)

Iš tiesų parodoje labiausiai veikė tai, kas buvo lyg ir ne menas. Bet ne toks specialus, deklaruojamas "nemenas", kaip, pavyzdžiui, Baltijos trienalėje, kur jis iš tikrųjų vis tiek yra menas, o kažkoks atsitiktinis, savaiminis, tiesiog esantis šalia meno ir į "nemeną" nepretenduojantis. Pavyzdžiui, "Drabužių fabriko" instaliacijoje buvo dar ir videofilmas, rodomas monitoriuje, o šalia padėtos kelios stačiakampės porolono pagalvės, kad atsisėstum žiūrėdamas. Tos pagalvės buvo "aprengtos" senais išblukusiais maudymosi kostiumėliais...

Turbūt visuotinai pripažinta parodos "žvaigždė" (kalbama, kad jį jau nupirko Saatchi) – tai Sergejus Šechovcovas su iš baldų porolono išdrožtomis ir paspalvintomis skulptūromis. Tačiau čia ir vėl mane labiausiai paveikė ne pačios skulptūros (žmonių, atėjusių į "parodą parodoje", figūrėlės), o tai, į ką jos toje "parodoje" "žiūri": paveikslai iš kelių spalvų lipnios juostos, tarsi greitosiomis išklijuoti tiesiai ant sienos, atrodo, vien tik tam, kad sudarytų aplinką porolono figūrėlėms (Valerijus Košliakovas). Tie paveikslai – kelios senųjų meistrų ir modernizmo klasikų "kopijos" – suklijuoti taip lengvabūdiškai (neapeinant jokių sienų išsikišimų, vamzdžių ar elektros rozečių, o klijuojant tiesiai ant jų), lipnios juostos "potėpis" atliktas tokia lengva, tačiau meistro ranka, kad jie, mano nuomone, buvo pats geriausias darbas visoje parodoje. Yra kažkoks britų menininkas (man regis, prieš kelerius metus jį rodė ir ŠMC – pavardės neprisimenu, nes nelabai ir noriu prisiminti, o ieškoti tingiu), kuris irgi daro paveikslus iš lipnios juostos ir "Orakal", bet jam iki šitų šedevrų labai toli.

Ką dar sužinojau pasinaudodama "šalutinio meno produktu"? Ogi nuostabių dalykų: kad Rusijos traukiniuose ubagai prašo išmaldos ne vien bliaudami liaudies dainas, bet ir deklamuodami poeziją – labai dramatišką, greičiausiai Puškino arba Lermontovo (Olgos Černyševskajos videodarbas "Traukinys"), kad "menininko vieta yra silpnųjų pusėje", o "menas – tai rizika ir avantiūra, o ne abstraktus žaidimas, skirtas vien intelektualams" ("Rastų drabužių fabriko" grupės manifestas), ir dar kad "nors ir kalbame daugybe kalbų, tačiau kitų žodžiuose vis tiek išgirsime tik save" (grupės ESCAPE tekstas juodu ant raudono). O tai netikėtai pakartoja mintį, kuria pradėjau straipsnį. Galbūt tai neišvengiama?