Centukai ir potapybinė abstrakcija

Dalia Marija Šaulauskaitė. "Horizontalumas"

Didžiąją Dalios Marijos Šaulauskaitės kūrybos dalį sudaro abstrakčios erdvinės sieninės odos kompozicijos. Šiuo metu galerijoje "Arka" vykstančioje parodoje pristatoma kiek kitokia dailininkės kūryba. Komponuojamos įvairių formų dažytos ar vienspalviu dermatinu aptrauktos medžio plokštės, ant jų išdėliotos vieno cento monetos. Kartu su technikos pasikeitimu keičiasi ir paveikslų stilistika bei "turinys". Organiškas, minkštas, plastiškas odos kompozicijas keičia griežti, geometriški vientisų spalvinių plokštumų deriniai. Jei ne minėti centai, D.M. Šaulauskaitę nesunkiai būtų galima prišlieti prie potapybinės abstrakcijos sekėjų (dermatinu aptrauktos plokštumos iš pirmo žvilgsnio ne ką tesiskiria nuo padengtų dažais). Tačiau monetos situaciją keičia – jos priartina dailininkę prie konceptualaus meno.

Iš esmės pinigo atvaizdas šiuolaikiniame mene – jokia naujiena. Pionieriumi, įvedusiu pinigo atvaizdą į tapybą, matyt, reikėtų laikyti popkaralių Andy Warholą ("Dollar Bills" ir "Dollar Signs" serijos). Nuo šių paveikslų sukūrimo praėjo bemaž penkiasdešimt metų, tačiau įvaizdis tebėra populiarus. Užėję į kaimyninę parodą – IX Baltijos tarptautinio meno trienalę – aptiktume Reena Spaulings paveikslus, sukurtus remiantis lagerio kalinių naudotais banknotais. Plačiai žinomas ir JAV menininkas J.S.G. Boggsas, piešiantis originalaus dydžio sąlyginio panašumo "banknotus", pasirašantis juos ir "paleidžiantis į apyvartą" – kūriniai nepardavinėjami, tačiau jais "atsiskaitinėjama".

Vis dėlto D.M. Šaulauskaitė nuo minėtų dailininkų skiriasi. A. Warholo, J.S.G. Boggso ir R. Spaulings kūriniuose pinigai užima centrinę poziciją. Pastarieji du autoriai interpretuoja vieną pasirinktą banknotą. Fiziškai kūrinio ribos sutampa su "banknoto" ribomis; kūrinio idėja taip pat iš esmės susitelkusi ties pinigu. A. Warholas multiplikuoja banknotų ir dolerio ženklų atvaizdus, tačiau vėlgi tai yra vieninteliai, visą paveikslo erdvę užimantys atvaizdai. D.M. Šaulauskaitė, kaip ir A. Warholas, stambias paveikslo plokštumas užpildo vienodomis monetomis, bet čia išrikiuotos monetos padeda sukurti tam tikrą estetinį vaizdą. Tuo tarpu A. Warholui estetika iš esmės nerūpėjo, jam multiplikavimas greičiau buvo koncepcijos dalis. Taigi D.M. Šaulauskaitė, palyginti su A. Warholu, J.S.G. Boggsu ir R. Spaulings, sumenkina pinigo reikšmę – monetos pasitelkiamos kaip pagalbinė priemonė kuriant paveikslo estetinį vaizdą, taigi ne kūriniai yra skirti pinigams, o pinigai – kūriniams.

Kitas dalykas, skiriantis D.M. Šaulauskaitę nuo A. Warholo, J.S.G. Boggso ir R. Spaulings yra tai, kad pirmoji naudoja būtent vieno cento monetas. Minėti trys dailininkai daugiausia domisi banknotais. Šis skirtumas vėl kvepia pinigų sumenkinimu (turiu omeny D.M. Šaulauskaitę). Akivaizdu, kad vienas doleris, nors ir ne kažin kas, vis dėlto atrodo daug išdidžiau negu vienas centas (tuo labiau lietuviškas). Ką jau kalbėti apie mistifikuotus lagerio banknotus – vien ypatingos vartojimo aplinkybės prideda tokiam pinigui vertės. O kas yra vienas centas? Iš tiesų tai beveik ne pinigas. Pinigai asocijuojasi su turtu, o vienas centas – su elgetyste. Net gausybė vieno cento monetų nepanaikina to elgetiškumo – prisiminkime Arūno Valinsko pasityčiojimą sumokant kelių tūkstančių litų baudą centais. Taigi D.M. Šaulauskaitė dar kartą sumenkina pinigą, pasirinkdama gėdingą centą.

Trečiasis D.M. Šaulauskaitės ypatumas yra tai, kad ji naudoja tikras monetas, tuo tarpu A. Warholas, J.S.G. Boggsas ir R. Spaulings pinigus vaizduoja. Žinoma, tai ir vėl veikia pinigų nenaudai. Nereikia nė sakyti, kad nutapytas objektas, t.y. daikto ikona, atrodo daug iškilmingiau ir reikšmingiau nei pats realus objektas. Nutapyti daiktą – vadinasi, laikyti ji vertą būti meno objektu. D.M. Šaulauskaitė panaudoja monetas kaip medžiagą, t.y. prilygina jas dažams.

Taigi išvada akivaizdi – pinigo statusas, palyginti su kitų menininkų, D.M. Šaulauskaitės kūryboje yra smarkiai smukęs. Bet reikia pridurti, kad monetos, nors ir "smukusio statuso", vis tiek yra ryškus paveikslų serijos akcentas. Galima teigti, kad išryškinami sumenkinti pinigai.

Dabar norėčiau sugrįžti prie pradžioje minėtos potapybinės abstrakcijos. Potapybinė abstrakcija susijusi su dvasingumu (Barnettas Newmanas) ir "aukštąja" kultūra – šiaip ar taip, klasikinio modernizmo "gulbės giesmė". Ir štai D.M. Šaulauskaitė, kaip tikra užkietėjusi konceptualistė ("kaip" – kadangi ankstesnėje man žinomoje kūryboje panašių koncepcijų neregėti) prie šio aukštojo meno priklijuoja (tiesiogine ir netiesiogine prasme) armijas vieno cento monetų, taip persmelkdama savo darbus žavinga ironija. Taigi pabaigai – apie ironiją D.M. Šaulauskaitės kūriniuose.

Žinoma, šiuo laiku ir šioje vietoje bet koks pinigų vaizdavimas dailėje savaime tampa ironiškas – turint omenyje, kad dailės kūriniai dabar yra rinkoje cirkuliuojanti prekė. Vis dėlto D.M. Šaulauskaitės ironija yra ypač subtili ir kandi. Subtili, nes monetos nėra labai grubiai akcentuojamos, jos harmoningai įsilieja į bendrą kompoziciją. Neįsižiūrėjus atrodo bene kaip riterio šarvų žvyneliai. Kandi, nes sukuriama tiesioginė "aukštojo" meno ir pinigų akistata. Ir ne bet kokių pinigų, o būtent "elgetiškųjų". A. Warholo, J.S.G. Boggso, R. Spaulings kūriniai modernistinį tyrumą yra, žinoma, praradę, bet jie bent jau žaidžia (kad ir ironiškai) galingu valiutos įvaizdžiu. D.M. Šaulauskaitės kūryboje modernistinis tyrumas paaukojamas dėl elgetiškų vieno cento monetų.

Beje, ironijos žaismą puikiai pagyvina ir paveikslų pavadinimai. Pakilumu jie nenusileidžia B. Newmano "katedroms" – "Vienis", "Trūkis", "Imtis", "Ego". Žinoma, pakilumas įgauna visai kitą atspalvį, kai virš žodžio "Ego" išvysti "centukus". Na, o bendras parodos pavadinimas tiesiog idealus – "Skaita". Viena vertus, gan solidžiai, pakiliai, literatūriškai skambantis žodis – tuo jis panašus į "aukštąjį" meną – potapybinę abstrakciją. Kita vertus, akivaizdi nuoroda į minėtuosius centukus. Šitaip parodos kūriniuose regima ironija tobulai įsikūnija į vieną žodį.