"Scanorama" tęsiasi

"Faktotumas"

Šiandien norvegų režisieriaus Bento Hamerio filmu "Faktotumas" Vilniuje bus oficialiai uždarytas Šiaurės šalių kino forumas "Scanorama". Tačiau tai – dar ne renginio pabaiga: jis pradeda savo kelionę po Kauną ir Klaipėdą.

"Faktotumas" sukurtas pagal vieną kultinio amerikiečių rašytojo Charleso Bukowskio (1920–1994) neva autobiografijų, kurių jis yra parašęs visą seriją. 1975 m. pasirodžiusios knygos herojus yra Henris Činaskis iš Los Andželo. Jie ieško darbo fabrikuose arba sandėliuose, kad tik niekas netrukdytų jam užsiimti tuo, kas tikrai patinka – lošti arklių lenktynėse, flirtuoti su moterimis, gerti ir rašyti istorijas, kurių niekas nenori spausdinti. Ieškodamas darbo jis apibūdina save taip: "Dveji metai koledže, specialybė – žurnalistika ir literatūra".

Bentas Hameris dažnai pavadinamas norvegų Jimu Jarmuschu. "Kino pavasario" ir "Scanoramos" žiūrovai anksčiau jau matė jo garsiausius filmus "Kiaušiniai" ir "Virtuvės istorijos". Pagrindiniam vaidmeniui Hameris pakvietė Mattą Dilloną, filme taip pat vaidina Lili Taylor ir Marisa Tomei.

Kodėl Bukowskis ir kodėl "Faktotumas"?

Nežinau. Skaičiau Bukowskį jaunystės metais. Jo knygos neišeidavo man iš galvos. Gal todėl? 1995 m. susipažinau su Jarmuscho filmų prodiuseriu Jimu Starku. Jis man atsiuntė kelis scenarijus, bet aš juos atmečiau. Tada jis paklausė, gal aš pats turiu kokį nors sumanymą. Turėjau vieną – Bukowskį. Jimas sužinojo, ar galima nusipirkti jo knygų teises. "Faktotumą" buvo galima.

Sako, kad bijojote šio filmo. Ar tai tiesa?

Buvau apimtas siaubo. Niekad anksčiau neteko kurti ekranizacijos. Niekad nefilmavau filmo anglų kalba. O ekranizuoti "Faktotumo" iš tikrųjų neįmanoma. Pagrindinis herojus – Bukowskio alter ego Henris Činaskis – nesikeičia rutuliojantis filmo veiksmui. Bet juk būtent tokia permaina ir yra kiekvieno scenarijaus pagrindas. Taip pat norėjau pabandyti sukurti filmą apie Bukowskį nedaugindamas stereotipų jo tema. Tiesa, kad Bukowskis labiausiai mėgo tris dalykus: rašymą, gėrimą ir pinigus. Tačiau buvo ir kita medalio pusė. Mane jaudino jo išvaizdos problema. Nenorėjau kartoti "Baro musės", kur Bukowskis atrodo taip, tarsi be perstojo šlapintųsi į kelnes. Bukowskis turėjo būti švariai apsirengęs, nes jis nuolat ieškojo darbo. Atrodydamas kaip apsišlapinęs liumpenas, jis nebūtų turėjęs jokių šansų.

"Faktotumo" filmavimas truko dvidešimt keturias dienas. Kodėl toks tempas?

Trumpas filmavimo laikas primeta tam tikrą filmavimo stilių – daug priartėjimų, stambių planų, mažai bendrų planų. Kai manęs klausia, ką aš manau apie "Dogmos" manifestą, atsakau, kad man nereikia prisigalvoti papildomų sunkumų. Man jų gana ir be "Dogmos".

Ar tai, kad Bukowskį vaidina Mattas Dillonas, buvo iš anksto gerai apgalvotas sprendimas?

Jei prieš kelerius metus man kas nors būtų pasakęs, kad sukursiu filmą apie Bukowskį su Mattu, būčiau nusijuokęs. Šis vaikinas man asocijavosi su romantinėmis komedijomis. Tačiau nusprendžiau surizikuoti. Man patiko Matto balsas. Jis tiko prie Bukowskio poezijos.

Kaip sekėsi režisieriui iš Europos dirbti su amerikiečių prodiuseriu?

Man pasisekė, nes galėjau kurti filmą savaip. Jimas Starkas žino nuostabią taisyklę: jei jau išdrįsai angažuoti režisierių iš Europos, išdrįsk ir būti su juo iki galo. Jei visi būtų tokie kaip Jimas, amerikiečių kinas atrodytų visiškai kitaip.

Juo labiau Činaskis ritasi žemyn, tuo daugiau jis rašo. Ar alkanas menininkas yra kūrybingesnis už sotų?

Mitas apie badaujantį menininką yra muilo burbulas. Bukowskis buvo geras rašytojas ne todėl, kad neturėjo pinigų. Net atvirkščiai, jis manė, kad žmogaus sielos šaknys yra skrandyje. Kad po gero bifštekso ir pusės litro viskio žmogus rašo nepalyginti geriau nei po pigaus šokoladuko. Gali gyventi bohemiškai, tačiau vien nuo gyvenimo stiliaus menininku netapsi. Bukowskis sakydavo, kad jei rašymas būtų brangesnis už popierių ir pašto ženklelį leidėjo laiškui, jis tai mestų. Man buvo apmokėtas popierius ir ženklelis, ir dar net rašiklis. Norvegijoje daugumą filmų finansuoja valstybės fondai. Amerikoje jokia studija nebūtų kūrusi "Faktotumo", nes Bukowskio bloga reputacija. Dauguma žmonių mano, kad jis buvo senas nešvarus nevykėlis, marginalas. Toks jo mitas.

Alkoholis, seksas ir azartiniai lošimai – visas "Faktotumo" herojaus, macho, gyvenimas. O meilė? Pasak Bukowskio, pamilti žmogų yra įmanoma, ypač jei jo gerai nepažįsti.

Kiekvienas nori būti mylimas, bet kartu ir eiti savo keliu. Ne kitaip buvo ir Bukowskiui, su žmona Linda gyvenusiam šešiolika metų. Beje, Linda Bukowski puikiai lošia arklių lenktynėse, daug geriau nei kada nors sugebėjo Bukowskis. Jie gyveno savame paprastame name netoli Los Andželo. Bukowskis jame turėjo kambarį viršuje, kuriame kasdien ramiai rašė. Tačiau jo mitui geriau tinka pokalbis, kuriame draugas prisipažįsta Činaskiui, kad yra vienišas, nes moterims nepriimtinas jo polinkis į azartinius žaidimus, alkoholį ir seksą. Činaskis jį įkalbinėja susirasti moterį, kuri mėgsta seksą, alkoholį ir azartinius žaidimus. Draugas klausia: "Kas norėtų tokios moters?"

Činaskis pataria: reikalauk iš savęs maksimumo, jei reikia prarasti moterį – prarask ją, prarask šeimą, viską. Tai labai reiklaus menininko vizija.

Ko gero, kiekvienas kartais pasvajoja apie marginalo, valkatos gyvenimą, kai gali sau leisti viską. Mes nenorime tik kilti aukštyn. Bukowskis nusileido į dugną ir sako: nebandyk to ir ano, bet jei jau pasiryžai, išbandyk viską iki galo. Tik kad jis parašė keturiasdešimt knygų. Kas galėtų prilygti jo tempams, gyvendamas ir rašydamas taip, kaip jis? Reikia milžiniškų jėgų. Bukowskio tikslas nebuvo nusiristi žemyn, jis norėjo aprašyti tokį gyvenimą. Ir jam tai pavyko padaryti šiltai ir sukeliant empatiją. Atėmus gėrimą, moteris, polinkį į azartinius žaidimus ir rašymą, jo gyvenimas primintų daugelio žmonių Amerikoje ir visame pasaulyje gyvenimą: vis nauji blogai apmokami darbai, jokių ateities vilčių.

Menininkas turi būti valkata mintyse. Bent jau jei kalbėsime apie jo mintis ir įsitikinimus, menininkas privalo būti marginalas. Kultūros laimei, yra žmonių, kurie pasirengę atskilti nuo visuomenės, kad ką nors naujo apie ją pasakytų. Tačiau ne kiekvienas menininkas nori ir gali taip pasielgti. Aš turiu šeimą, žmoną, sūnus. Niekad nenorėjau, kad režisūra būtų svarbesnė už gyvenimą. Turėtų būti siaubinga kurti vieną filmą po kito. Mano mama buvo slidininkė, šuolininkė nuo tramplino, viena pirmųjų šią sporto šaką kultivavusių moterų. Gal ji šokinėjo ir kai aš jau buvau jos pilve, todėl aš ir tapau režisieriumi.

Parengė Kora Ročkienė