Duoklė menotyros moterims

Eglė Kuckaitė. "Nepriklausomai nuo suvokėjo nusiteikimo (L. Ka.). Ryto šešėlis". 2005 m.

Kameriškiausioje "Vartų" galerijos salėje tave apsupa ne meno kritikos tekstai (ko paprastai juk ir nebūna), o trijų meno kritikių įsikūnijimai – vaizdiniai popieriaus lakštuose. Sakau "vaizdiniai", o ne "portretai", nors galėtų būti viena, ir kita kartu. Eglė Kuckaitė tęsia 2005 m. parodų projektą "Moters paveikslas lietuvių kultūroje" (pirmoji šio ciklo paroda "Moters vaikystė" rodoma galerijoje "Kairė–dešinė"). Menotyrininkių vaizdiniai gimė iš "persekiojančių" tekstų kultūros leidiniuose ("Šiaurės Atėnai", "7 meno dienos", "Kultūros barai") pakeliui į menininkės stažuotę Boroso grafikos centre Švedijoje, kur Eglė išbandė naujas litografijos technikas (piešinys perkeliamas šviesai jautria plėvele, o ne kai liedama prakaitą gludini akmenį).

Tarp aštuonių Eglės Kuckaitės eksponuojamų litografijų, kuriose menininkė žaidžia nauja technika kuriamomis formomis, trys yra skirtos menotyrininkėms Laimai Kreivytei, Austėjai Čepauskaitei ir Laimai Kanopkienei. Darbų pavadinimai – tai ištraukos iš kiekvienos šių menotyrininkių meno kritikos tekstų.

Yra toks vienas žmogaus pažinimo būdas – per kalbą. Man visada buvo įdomu, ar susidaro skaitančiojo galvoje koks nors atitinkamas rašančiojo(-iosios) vaizdas ir koks jis? Eglė Kuckaitė išduoda savo versiją – linksmąją: sakyčiau, kad jos vaizdiniuose vyksta nuolatinė transformacija "mergiotė – menotyrininkė – moteris" (nors tikriausiai galima ir kitokia seka).

Eglė neieško skirtingų tipažų, ji naudoja vienintelį: liesa plika (arba beveik) mergiotė standžiai susuktais į du kuodelius plaukais (toks pats tipažas iš vieno lapo į kitą vis keliauja ir "Moters vaikystės" monotipijose). Grafikė kuria skirtingas situacijas, kur toji "mergiotė" papuola vis į kitokį veiksmą ar būseną.

"Bendram išgyvenimui (L. Kr.). Realizuoti pašaukimą" – tos mergiotės (bent penkios, ir dar trys "berniokai", kurie Eglės kūryboje pasitaiko gan retokai) apstojusios apskritą stalą vandenyje; aplink juos ir jų lėkštėse plūduriuoja lotosų žiedai. Tokios keistokos puotos nuojauta. Jeigu paklaustumėt Eglės, kuri iš jų yra Laima Kreivytė, aiškaus atsakymo negautumėte: gal toji, apsinuoginusi, o gal ir visos penkios. Taigi manyčiau, kad Laima tekstuose turi mažų mažiausiai penkias tapatybes, o gal ir visas aštuonias (begalybės skaičius?).

Eglė Kuckaitė. "Neįveikiamo sapno būsenon (A. Č.)". 2005 m.

Kurios menotyrininkės vaizdinys galėtų būti rampos šviesos nutviekstos plikos blauzdos ir pėdos? Tik vos ne vos leidžiančios žvilgsniu nučiupinėti kojų pirštelius? Pataikėte, Austėjos Čepauskaitės ("Neįveikiamo sapno būsenon (A. Č.)"). Šioji "mergiotė" Eglės Kuckaitės litografijoje kalba pirštelių plastika.

"Nepriklausomai nuo suvokėjo nusiteikimo (L. Ka.). Ryto šešėlis" – Laima Kanopkienė lyg derliaus deivė, jos "mergiotė" standžiai ant galvos susuktais kuodeliais laiko rudens gėrybių lėkštę ir žvelgia į pratekančią upę (o gal jūrą). Šioje litografijoje neatpažinau Kuckaitės – koloritiškai ir stilistiškai. Eglės kūrybai būdingą pritvinkusią tylą (arba, kaip sako vienas mano draugas, pripildamas puodelį arbatos, kad ji neišsilietų per kraštus – palieku "erdvės pamąstymams") iki lakšto kraštų užpildė spalva ir piešinys.

Kuckaitė dažniausiai palieka "erdvės pamąstymams", nesistengdama užgrobti visos balto lapo teritorijos. Ir dažniausiai apsistoja ties monochromija. Šiame cikle grafikė renkasi mėlynos ir geltonos derinius, atsiranda ruda, oranžinė, žalia. Pačiai Eglei imponuoja 6–7-ojo dešimtmečio plakatų dizainas ir būtent toks koloritas: šis retrostilius kaip tik sugrįžta, ir spalvinis sprendimas pasirinktas sąmoningai. Galbūt tai tik paliudija meno kritiko (dažniau – kritikės) padėtį šiandien, palyginti su kuratoriaus (rečiau – kuratorės)? Nors galbūt Eglei šis santykis visiškai ir nebuvo įdomus. Vienaip ar kitaip, Lietuvos menotyrininkės dar nebuvo sulaukusios tokio dėmesio.