Dailė

Plepalų tapiserija

Švedų menininkės Annikos Ekdahl išaustos istorijos Kaune

Virginija Vitkienė

iliustracija
Annika Ekdahl. "Barokinė puota". 3x3 m. 2000 m.
L. Bengtsson nuotr.

Kauno meno bienalei "Textile ’05" ir toliau "mušant" lankomumo rekordus (nemokamais trečiadieniais M. Žilinsko dailės galeriją aplanko per 800 žiūrovų, kitomis dienomis – apie 300), kauniečiai vis dar klaidžioja pasiėmę bienalę lydinčiųjų parodų žemėlapį.

Bene daugiausia dėmesio ir žiūrovų susižavėjimo sulaukė švedų menininkės Annikos Ekdahl tapiserijų paroda, eksponuota "Meno parko" galerijoje. Parodoje šmaikščiu pavadinimu – "Plepalų tapiserija – Annikos Ekdahl išaustos istorijos" – autorė pristatė septynis didelio formato rankų audimo sieninius kilimus – tapiserijas, renesanso ir baroko pavyzdžiu išmargintas gyvybingomis grupinėmis scenomis.

Kauno tekstilės bendruomenės pažintis su Annika Ekdahl prasidėjo 2003 m., kai ji buvo pakviesta į 4-osios tarptautinės tekstilės bienalės "Geroji ir išvirkščioji pusės" žiuri. Net kelis kartus menininkė kėlėsi keltu į Lietuvą – dalyvių atrankai bei iškilmingam laureatų paskelbimui per atidarymą. Ji parašė straipsnį parodos katalogui, atrado naujų draugų, susipažino su lietuvių tekstilės tradicija. Deja, būdama žiuri nare, negalėjo parodoje eksponuoti savo įspūdingų tapiserijų. Tad šiais metais Annikos Ekdahl (kelių Nacionalinių premijų laureatės, Blekingo technologijos instituto dėstytojos) paroda tapo prabangia dovana "Textile ’05" žiūrovams.

A. Ekdahl savo kūryboje naudoja dėl laiko ir triūso sąnaudų šiandien itin retą tekstilės techniką – audimą rankomis. Ji audžia didelio formato plokštumas, sukurdama įmantrų bei gyvybingą siužetą. Barokinis dvelksmas ryškus ne tik daugiafigūriuose siužetuose, bet ir komponuojant, tai vienur, tai kitur išryškėjančiuose vėlyvojo baroko ornamentuose. Senoji audimo technika leidžia naudoti gal retą metmenų ritmą bei storus vilnonius siūlus (iki 5 siūlų cm2), kuriuos Annika dažo rankomis atskirai kiekvienam tapiserijos lopinėliui austi.

"Aš pasirinkau senovinę, klasikinę techniką savo istorijoms pasakoti, – teigia pati menininkė, – tačiau greit supratau, kad metmenys ir ataudai nėra apribojimas, bet veikiau visą kūną sutvirtinantys ir palaikantys griaučiai. Mano tapiserijos, mano rankomis išaustieji kūnai yra pripildyti draugų, šeimos narių bei pažįstamų. Čia jie susitinka iškilmingoms vakarienėms, vestuvių pokyliams, o kartais šiaip – paplepėti parke. Mano įkvėpimo šaltinis yra renesanso ir baroko laikotarpio Europos tapiserijos. Minėtieji šedevrai nė kiek nesumenko. Jie neatsiprašinėja dėl meistriškumo, dydžio, laiko, reikalingo jiems apžiūrėti, ar dekoratyvumo. Jie yra istorijų pasakojimo ekspertai.

Aš ieškau būdų tokiai atmosferai sukurti. Kodėl? Galbūt tam, kad visi pasijustume šiek tiek geriau..."

Šiuolaikiniame mene vyrauja kūrybinio multiplikavimo principas: dailininkas piešia, tapo, graviruoja, o po to naudojasi skaitmeninėmis technologijomis, kad paverstų kūrinį kitokiu formatu, o kartu ir padaugintų jį. Annika Ekdahl renkasi priešingą mąstymo ir kūrinio įgyvendinimo būdą: ji naudojasi skaitmeninėmis technologijomis ruošdama kartonus, sumontuotus iš šeimos pobūvių ar draugų susibūrimų nuotraukų. Pasinaudodama šiais ruošiniais, po maždaug metus trunkančio nuoseklaus darbo tekstilininkė įgyvendina itin specifinį, vienetinį kūrinį – tapiseriją. Savo dydžiu (iki 9 m2), technikos archajiškumu, darbo proceso rituališkumu ir monumentalumu Annikos tapiserijos tampa savotišku sąlyčio tašku tarp nūdienos ir manufaktūrų laikų tapiserijos audimo tradicijos. Akistata su jos tekstiliniais paveikslais net šokiruoja – kas gali rinktis tokį meninės raiškos būdą šiais beprotiško "vėjo" laikais, kai meno kūrinys balansuoja ant būties ir nebūties ribos? Skirti kažkam laiko yra didžiulė prabanga, o pašvęsti save – nesuvokiamas pasiryžimas. Kita vertus, iš Annikos kūrinių dvelkiantis archajiškumas nesukuria pagarbaus atstumo pojūčio, koks mus lydi žingsniuojant apytuštėmis muziejų salėmis. Gyvi istorijų pasakotojai – tapiserijų veikėjai, Annikos artimieji (jos pačios žodžiais tariant, kiekvienas iš jų turi savo atskirą istoriją) – sukuria intymumo įspūdį, žadiną smalsumą, susidomėjimą, nuostabą kūrinio atlikimo meistriškumu.

"Kai tik pradedu austi, skubu. Tai lyg koks apsėdimas! Aš tikiu, kad jei audi per lėtai ir per kruopščiai, rizikuoji, kad rezultatas taps pernelyg "teisingas" ir "prabangus", – apibūdina savo kūrybinį procesą autorė. Kita vertus, ji abejoja nuostata, kad meno "darymas" turi būti greitas procesas: "Tapiserijos audimas atima itin daug laiko, palyginti su poroloninio torto "kepimu", tapyba ar šilkografija, bet tai ne toks ilgas procesas kaip romano rašymas, filmo kūrimas ar vaiko auginimas…"