Muzika formų tyloje

Rimtautas Vincentas Gibavičius. W.A. Mozarto operos "Don Žuanas" scenografijos eskizas

Šiemet Rimtautui Vincentui Gibavičiui būtų sukakę septyniasdešimt metų. Minint jubiliejų, "Akademijos" galerijoje surengta dailininko kūrybos paroda. Tiems, kurie tikėjosi išvysti dar vieną retrospektyvinę menininko darbų ekspoziciją, teko nustebti – apsilankę galerijoje pamatė kitokį R. Gibavičių: vaiką, bandantį primityviomis formomis įprasminti savą pasaulio suvokimą, scenografą, stebintį plokštumoje gimstančias trimates formas, grafiką, išraižiusį klišes geriausiam savo kūriniui, tačiau jo dar neatspaudusį. Vienas iš parodos iniciatorių, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros vedėjas Rimvydas Kepežinskas sakė norėjęs parodyti kitą dailininko kūrybos aspektą, todėl ekspozicija buvo sudaryta iš labai retai eksponuotų arba dar nematytų R. Gibavičiaus kūrinių – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomų scenografijos eskizų ir Virginijos Gibavičienės kolekcijoje sukauptų kūrinių.

R. Gibavičius rašė: "Man kūryba – gyvenimo prasmė. Darbas teatre – tai darbas beprotnamyje su protingais individais. Tas beprotnamis – tai teatras, kuris traukia į save menininkus, apžavi savo beprotyste ir nebenori paleisti. Tame turbūt ir glūdi teatro jėga" [Iš dailininko kūrybos aprašymo, 1981 12 21, LTMKM]. Teatrui dailininkas skyrė beveik trečdalį savo kūrybos, kurią parodoje reprezentuoja scenografijos eskizai, čia virtę savarankiškais kūriniais. Wolfgango Amadeuso Mozarto operos "Don Žuanas" (1980) ar Giacomo Puccini operos "Bohema" (1983) scenovaizdžiai įkūnija jų kūrėjo pomėgį visur ir visada klausytis muzikos, gebėjimą ne tik išgirsti garsus, bet ir suteikti jiems plastinę išraišką. Plėtoti muzikinio spektaklio scenografiją remiantis partitūra – šiuo principu vadovavosi Liudas Truikys, jis būdingas ir R. Gibavičiaus teatrui skirtiems darbams, nors juose prabylama ne vien tik ritmingų linijų kalba, bet ir realiais pavidalais, tačiau pulsuojanti, gyva linija, ja kuriami pavidalai, formų skaidrumas ir lengvumas primena beribėje erdvėje skambančius muzikos garsus. Ritmingai išdėstomi architektūriniai elementai, jų detalės, tarsi paralelės operos muzikai, kuria savitą – plastinę melodiją.

Juodų ritmų muzika skamba ir medžio raižinių ciklo "Vilnius" (1964–1973) klišėse. Jos teikia galimybę ne tik pamatyti, kaip gimė veikiausiai pats žinomiausias R. Gibavičiaus grafikos darbų ciklas, bet ir į šviesos srautų žaismą paskendusį reljefinį paviršių įžvelgti tamsiąją Vilniaus pusę. Į vientisą plastinę struktūrą sujungti statinių siluetai ir fono linijos, forma ir ornamentai kinta žiūrovo akyse: architektūriniai elementai tai pasirodo, tai paskęsta vientisos spalvos ir faktūros gelmėse, iškylančios detalės kuria naujus tarpusavio sąskambius, pulsuojančio, gyvo vaizdo iliuziją, todėl šiuos preciziškai ir tiksliai išraižytus darbus neabejotinai galima lyginti su optinės dailės kūriniais.

Erdvės, šviesos įspūdis nedingsta iš darbų, kuriuose fiksuotos įvairios detalės, siluetai, ornamentai, tirti galimi struktūros variantai. R. Gibavičius, rodos, nereikšmingų fragmentų eskizuose ypač daug dėmesio skyrė detalei ir jos užimamai vietai popieriaus lakšte. Net tuomet, kai dailininkas fiksavo dar tik įgaunančias pavidalą idėjas, į gimstantį vaizdą jis žvelgė kaip knygų iliustratorius, kuriam svarbus visumos harmonijos efektas. Visi eskizai stebina nepaprasta vaizdavimo kultūra – vaizdo "švarumas", subtilumas, lengvumas neišduoda nei autoriaus kūrybinių kančių, nei kilusių dvejonių.

Antrame galerijos aukšte eksponuojami darbai, atskleidžiantys R. Gibavičiaus, kaip kūrėjo, ištakas – tai atspaudų ciklas iš 1943 m. dailininko piešinių albumo, kuriuose tarp naivių spalvingų piešinėlių galima pabandyti įžvelgti gimstantį menininko talentą.

Paklaustas, ką galvoja apie savo kūrybą, R. Gibavičiaus sakė: "Kas link konkrečių darbų ir jų vertinimo: pats esu patenkintas arba visais savo darbais, arba – nė vienu. Kūriniai – kaip pirštai, kurį bepjautum – vis tiek skauda...". Parengiamieji eskizai yra įvadas į būsimą kūrinį, galbūt nė vienas iš jų negali pakeisti įgyvendinto sumanymo, tačiau dažnai jie pasakoja apie savo kūrėją kur kas plačiau ir įdomiau, negu publikai regimas ilgų ieškojimų rezultatas.