Pasijos pagal Aną

Eglė Špokaitė (Ana Karenina) ir Nerijus Juška (Vronskis) M. Raškovskio nuotr.

Nors TV laidos "Klausimėlis" respondentams Ana Karenina ir asocijuojasi su rusų kosmonaute, komunistinio darbo pirmūne ar moterimi, krūtine užgulusia patranką, vis dėlto dauguma šią to paties pavadinimo Levo Tolstojaus romano heroję tapatina su savo aistrų sūkuriui nepajėgusia atsispirti moterimi. Pražūtingos ir kompromisų nepripažįstančios meilės istorija, L. Tolstojaus parašyta 1877 m., pratęsia maištingų, su gyvenimo duotybėmis nesitaikstančių ir todėl tragiškų moterų paveikslų seriją, kurią XIX a. viduryje pradėjo kurti daugelis talentingų Europos rašytojų.

Nuo 1975 m. šis literatūros šedevras mūsų šalyje tapatinamas ir su kompozitoriaus Rodiono Ščedrino bei balerinos Majos Pliceskajos vardais: jų sukurtas baletas, Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje pastatytas praėjus trejiems metams po premjeros Didžiajame teatre Maskvoje, įaugo į Lietuvos kultūros istoriją ne tik dėl įdomių vaidmenų (Svetlanos Masaniovos, Ninos Antonovos Ana, Raimundo Minderio, Vytauto Kudžmos Vronskis, Voldemaro Chlebinsko ir šviesios atminties Jono Katakino Kareninas), bet ir dėl ilgaamžiškumo bei publikos dėmesio (ne veltui paties paskutinio romano "Ana Karenina" leidimo ("Alma littera", 2005) viršelis papuoštas baleto nuotrauka).

Šis R. Ščedrino baletas turi ir daugiau lietuviškų štrichų – verti dėmesio ne tik pusantro šimto spektaklių Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje, bet ir Lietuvos choreografų dėmesys baleto temai bei partitūrai: 2000 m. Taline, teatre "Estonia", "Aną Kareniną" pastatė choreografas Jurijus Smoriginas, o su estų primabalerina Kaie Kõrb ne viename spektaklyje Vronskį šoko Edvardas Smalakys; puikių kostiumų ansamblį šiam prabangiam baleto spektakliui sukūrė dizaineris Juozas Statkevičius. Šis L. Tolstojaus kūrinio siužetas tebėra ir choreografės Anželikos Cholinos kūrybiniuose planuose. Tačiau trisdešimčiai metų po pirmosios baleto premjeros praėjus, spektaklį Vilniuje vėl kūrė tarptautinė komanda. Aleksejus Ratmanskis, garsus rusų šokėjas ir vis labiau žinomas kaip choreografas, pernai "Aną Kareniną" pastatė Danijos karališkajame teatre ir už šį savo darbą šiais metais buvo apdovanotas "Benois de la Danse" prizu.

Choreografas ir režisierius R. Ščedrino partitūrą užpildo sklandžiomis, kinematografiškai besikeičiančiomis scenomis, perteikiančiomis esmines romano siužeto peripetijas. Spektaklyje pateikiama tarytum adaptuota svarbiausių literatūrinių herojų linijų santrauka, pakankamai logiškai į mažiau nei porą valandų sutalpinanti aštuonias romano dalis. Baletas pastatytas muzikaliai, todėl labiausiai ir žavi gyva, apgalvota, išsauganti savaimingą organiką spektaklio ritmika, apsauganti spektaklį nuo monotonijos ir ištęstumo.

Minimali libreto redakcija atskleidžia atsargų, tačiau pakankamai aiškų choreografo požiūrį į spektaklio temas: pradėdamas veiksmą Anos laidotuvėmis, pagrindinį dramatinį akcentą A. Ratmanskis sieja ne su individo laisvės ir visuomenės kanonų konfliktais, bet su dvilype žmogaus prigimtimi, besiblaškančia tarp pareigos pačiai sau ir teisės į meilę, aistrą ir laisvę.

"Anos Kareninos" veiksmas ir choreografija integruoti vienas į kitą, veikėjų mizanscenos perauga į neilgus choreografinius dialogus ar scenas, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad spektaklyje mažoka šokio; juo labiau kad balete daug gretutinių personažų be išplėtotų plastinių charakteristikų.

Vis dėlto pagrindiniai veikėjai – Ana Karenina ir Vronskis – kuriami pirmiausia choreografinėmis priemonėmis. Šuoliai, sukiniai, melodramatiškai ekspresyvios pozos, gana sudėtingi pakėlimai leidžia šokėjams išryškinti artistinės saviraiškos galimybes. Polifoniškos grupinės scenos Ščerbackių namuose ar hipodrome kartais atrodo chaotiškos, nes jos kuriamos vis keičiant kompozicines ašis, galbūt ir kordebaleto artistams dar stinga susišokimo; šiuo požiūriu labiau pavyko paprastesnė, tačiau išraiškinga scena teatre. A. Ratmanskio išradingumas geriau atsiskleidžia, kai scenoje mažiau personažų – plastiniu požiūriu įdomus ir išraiškingas nedidelis choreografinis epizodas princesės Betsi Tuškevič namuose iš pasikartojančių paprastų pozų ir judesių.

Eglė Špokaitė (Ana) M. Raškovskio nuotr.

Ypatingą spektaklio estetiką kuria scenografo Mikaelo Melbye scenovaizdis – puslankiu sceną apgaubiantis milžiniškas ekranas su angomis bei pakylančia ir nusileidžiančia galine siena; ant ekrano projektuojami dailininkės Wendall K. Harrington sukurti vaizdai perteikia ne tik spektaklio scenų aplinką, bet ir kuria paralelines vaizdines asociacijas bei nuotaikas ir yra puikus projekcinės scenografijos pavyzdys. Vienas su kitu susiliejantys statiški vaizdai (miesto peizažai, interjerai) papildomi sulėtintais filmuotais kadrais (Anos, caro šeimos portretai, dokumentikos archyvus primenantys lenktynių vaizdai, slenkantys debesys) bei kompiuterine kadrų projekcijų redakcija (stilizuotas mirguliuojantis besiskleidžiančių žiedų sodas Anos ir Vronskio meilės scenoje ar šizofreniškai, grėsmingai ir nepataisomai skylantys interjerai spektaklio finale). Nemateriali, tapybiška, tai spalvinga, tai pilkšvai monotoniška projekcijų plastika kontrastingai derinama su beveik natūralistiniais scenovaizdžio elementais – traukinio vagonu, kabinetiniu stalu, lova, krėslais, teatro ložėmis. Tačiau tylus, beveik negirdimas ir vaiduokliškas šių elementų judėjimas scenos erdvėje apsaugo tokį dailininko sprendimą nuo butaforiškumo ir iliustratyvumo, sukuria asociatyvų atskirų "lyrinių scenų" ryšį.

A. Ratmanskio sukurti personažai per gana trumpą sceninį laiką atskleidžia savo vidinio pasaulio daugiaplaniškumą, kurį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistai sugeba įtikinamai perteikti.

Eglės Špokaitės Ana – ryškiausias įvykis šio baletinio ir teatrinio sezono kontekste. Kurdama šį vaidmenį, balerina galėjo remtis ir romane aprašytu herojės provaizdžiu, ir choreografo nubrėžta vaidmens trajektorija, galiausiai – legenda tapusiu Majos Pliseckajos personažu, padėjusiu šiai šokėjai įgauti antrąjį kūrybinį kvėpavimą. Visos šios galimybės E. Špokaitės buvo išnaudotos, analitinius aspektus derinant su jai būdinga artistine intuicija, sukuriant gyvą, atskirais niuansais ir netikėta jų visuma įdomų bei įtaigų paveikslą, spindintį ir ekspresyviais šokio judesių potėpiais, ir preciziškomis galvos krestelėjimo, žvilgsnio, rankos mosto detalėmis. Sujaudina visuose registruose įtikinama E. Špokaitės išgyvenama meilė – Vronskiui, sūnui, netgi Kareninui. Vienas iškalbingiausių spektaklio epizodų – kai grįžusi namo ir mėgindama nuslopinti besiveržiančius savo jausmus Vronskiui, E. Špokaitės Ana mėgina atšildyti Karenino jausmus, tačiau šis, mandagiai ją atstūmęs, nusigręžia į ant darbo stalo rymančius suakmenėjusius savo riboto gyvenimo autoritetus.

Ši scena, lydima melancholiškos fortepijono muzikos, įsuka lemtingą tolesnių įvykių sūkurį. Greta meilės ir aistros E. Špokaitė išryškina tragišką savo Anos vienatvės jausmą, raginantį ją ieškoti to, kas neatrandama. Todėl taip sukrečia, kai pirmojo veiksmo finale po meilės scenos su Vronskiu ji atšlyja ir ima beviltiškai ieškoti atramos. Ši skaudi vienatvė antrojoje spektaklio dalyje neišvengiamai skaldo Anos sielą, skatina vis intensyvėjančius jausmų proveržius, beviltišką mėginimą pabėgti nuo pačios savęs – choreografas beveik paraidžiui iliustruoja Anos košmarą, kuriame tarsi plastiškai atkartojamas pirmojo veiksmo finalas, tik greta Anos su Vronskiu pasirodo ir Kareninas.

Eglė Špokaitė (Ana Karenina) ir Nerijus Juška (Vronskis), Vytautas Kudžma (Kareninas) M. Raškovskio nuotr.

Spektaklio pabaigoje veiksmas intensyvėja, ritmas greitėja – Karenino atleidimas, Vronskio mėginimas nusižudyti, Italija, vėl Rusija. Šis įvykių kaleidoskopas trumpam pristabdomas scena teatre – Ana pasirodo deklaratyviai apsisiautusi raudona skraiste, į teatrą žengdama tarsi į ešafotą; kurį laiką mėginusi tvardytis, Ana vis dėlto nepakelia to pabrėžtinai vienkrypčio "visi prieš vieną" žvilgsnio, kurio gniuždančios jėgos negali nukreipti net trumpa scena su Vronskiu; logiška tokio pasijų kelio baigtis – po traukinio ratais.

Vronskio vaidmenį atliekantis Nerijus Juška talentingai kuria beatodairišką ir kiek vaikišką aistrą; jis yra beviltiška Anos viltis, leidusi kad ir labai trumpam pražysti jos meilei. Spektaklio pradžioje choreografas jį traktuoja kaip statišką, sustingusį pagrindinį Anos gedėtoją, kuriam užuojautą reiškia beveik visi spektaklio personažai. N. Juškos Vronskio požiūris į Aną nesikeičia – jis ją aistringai myli nuo pat pirmojo žvilgsnio ir šį jausmą nuolat pabrėžia ekspresyviu, jausmingu šokiu.

Vytauto Kudžmos Kareninas – griežtas, slegiamas savo paties įsitikinimų, tačiau savaip mylintis Aną ir netgi jai atleidžiantis; didelę sceninę patirtį turintis artistas sugeba perteikti prieštaringą savo personažo sielos peizažą, sulydydamas santūrią plastiką ir apibendrintą vaidybą.

Choreografiškai gyvesnis Kiti vaidmuo – pirmojoje premjeroje jį atliko Miki Hamanaka, antrojoje – Inga Cibulskytė; abi artistės perteikia naiviai ir be atsako Vronskį mylinčios mergaitės būsenas, M. Hamanakos vaidmens piešinys aiškesnis, griežtesnis, I. Cibulskytės – melodramatiškesnis.

Impulsyvus, aiškiai savo intencijas rodantis Aurelijaus Daraškevičiaus Levinas, grakščiai, nuosekliai Doli vaidmenį kuria Rūta Kudžmaitė. Įdomios abi kunigaikštytės Betsi – Rasa Taučiūtė ir Živilė Baikštytė – muzikaliai, plastiškai atlieka trumputį monologą, o mizanscenose bendrauja organiškai ir įtaigiai.

Tarp antraeilių veikėjų įdomu stebėti Jolantos Davuolytės Auklę, kuri ryžtingai nustumia šalin Laimio Rosleko Tarną ir nuskuba atvesti netikėtai iš Italijos grįžusiai Anai Seriožos; trapia, muzikalia elegancija atkreipia dėmesį Vilmos Putkalytės Ščerbackaja, energija, ryškumu, užtikrinta, tvirta eigastimi ir manieromis įsimena Elės Gabrėnaitės Vronskaja.

Gausybę tituluotų ir bevardžių "Anos Kareninos" personažų dailininkas M. Melbye apvilko lengvais darnių, pastelinių spalvų kostiumais, kuriems sunaudoti pustrečio kilometro itališko šilko, pabrėžia lyg besvorę, tyliai plevenančią, organišką spektaklio estetiką. Puikūs, tiesiog gražūs ir paprastai elegantiški visi Anos kostiumai; galbūt kiek per dideli Hipodromo scenoje dalyvaujančių moterų suknelių turniūrai – jie tiktų ilgiems drabužiams, o baletiškai patrumpintųjų proporcijas tiesiog iškreipia.

Dirigentas Valerijus Ovsianikovas, prie pulto pakeitęs likus vos dviem savaitėm iki premjeros mirusį Maestro Joną Aleksą, kartu su orkestru emocingai, su įsijautimu papasakojo Anos Kareninos istoriją, muzikoje panardindamas aiškią ir logišką režisūrinę spektaklio koncepciją, choreografinius ir scenografinius sumanymus bei aistringų romano ir baleto herojų likimus, kuriuos norėsis dar ne kartą išgyventi.