Žodis Aldonai

Aldonos Dvarionaitės gimtadienis1995 m. gegužės 18 d., Druskininkai R. Bukaveckienės nuotr.

Vėlyvą lapkričio ketvirtosios vakarą iš Liublino man paskambino tenykštės Filharmonijos direktorė Teresa Księska-Falger. Pasakė žinanti, kad po poros valandų sukaks penkeri metai, kai mes netekome pianistės Aldonos Dvarionaitės. Neabejoja, kad Lietuvoje tai bus paminėta. Pasakiau – sekmadienį, Vilniaus rotušėje. Ponia Teresa prašė susirinkusiems perduoti, kad Aldonos koncertus liubliniečiai itin jautriai tebeprisimena.

Manau, kad ne vienam, Aldonos muzikavimą girdėjusiam, o ypač tiems, kuriems teko tiesiogiai jos individualybę pažinti, dar vis nelengva suvokti visa tai jau buvus. Tai skamba patetiškai (suprask – baisiai nemadingai), bet penkerių metų intervalas Aldonos į praeities lentynas dar neįrikiavo. Kita vertus, ji pati gyvendama kaip retas jautėsi kalendorinių dešimtmečių nevaržoma. Ar nebuvo jos savastis Achmatovos, Skriabino, Pasternako epocha? Taigi – trys, keturios "decimos" prieš jai į šį pasaulį ateinant.

Kartą Alei pasakiau, kad ji visa esanti iš secesijos laikų. Pamanė, kad šaipausi. Senamadiška? Ji?! Tačiau bemat suvokė ir mano teiginį savaip suformulavo: "Gal sakai, kad esu iš Henriko Neuhauso epochos? Taip, aš iš jos!" Vėl šauktukas (beje, kartais ir pusbalsiu kalbėdama, o tai pasitaikydavo retokai, šauktukais neblogai naudojosi).

Mes nežinome, kiek ji iš savo dievinamo Maskvos konservatorijos profesoriaus perėmė gryno pianistinio amato paslapčių, o kiek jo dėka pravėrė duris į ankstesnius Europos meno dešimtmečius ar šimtmečius. Alė anaiptol ne iš karto su jais suartėjo (jos tėvas sakydavo "kiekvienai daržovei savas laikas"), ji neskubėjo tuos lobius į savo lentynas savaip dėlioti. Gal ji studijų ir efektingai besitęsiančios jaunystės metais tik užsikrėtė muzikos, teatro, dailės, literatūros sąskambio idėja? Pajuto besijungiančių erdvių trauką, kuriai vėliau išdidžiai ir drauge nuolankiai pakluso (nelengva suprasti, bet šių dviejų žodžių jungtis Aldonai kartais tinka).

Kai artėjo vėlyvieji – tie gražiausi – jos, kaip pianistės, metai, Henrikui Neuhausui taip artimą epochų sąskambį netikėtai atpažino Liudo Truikio kūryboje ir asmenybėje. Abu juos siejo kūrybą įkvepiančių ištakų gausa, abu pranoko jų profesijoms įprastas ribas. Juk Henrikas Neuhausas yra kažkas daugiau negu pianistas, o Liudas Truikys – kažkas daugiau negu operos scenografas. Kažkuo daugiau negu koncertuojančia pianiste tapo ir Aldona Dvarionaitė. Tapo po truputį, organiškai, kad galiausiai išsiskleistų rudenėjančios saulės nušviesta branda. Vieni gal sakys – turėjo tam laiko, kiti konstatuos į jos auksinį rudenį pernelyg anksti įsiveržusias šalnas.

Ir vėl kalbu patetiškai… Gal taip mane veikia Aldonos tekstų ir poteksčių intonacijos? Pabandysiu vieną kitą tos "barokinės" pastraipos mintį sukonkretinti. Nemažai kas šiandien pastebi, kad iš interpretuotojų pasaulio nyksta nepakartojamų individualybių kūrybingumas. Nuvertinama didelių artistų intuicija, kaskart savaip atverianti kūrinio tapsmą, jo dramaturgiją, organinį vientisumą. Tai vis dalykai, leidžiantys klausytojui patirti kitokių džiaugsmų negu tie, kuriuos jam siūlo hermetinėse įrašų studijose gaminami, amato požiūriu tobuli kūrinių įgarsinimai. Jie būna sureguliuoti mikroniniu tikslumu, iš anksto žinant, kaip padaroma (tą rašau be kabučių) Chopino noktiurno lyrika arba Beethoveno sonatų drama. Tada dažnam tokias laboratorijas pamėgusiam atlikėjui nebereikia koncertų salėse išsiskleidžiančios artisto intuicijos, bet juk ji – paslapties sesuo. Tos paslapties, be kurios tikro meno paprasčiausiai nebūna.

Aldonos branda iš jos interpretacijų neištrynė bruožų, kuriuos sunku šaltai, "moksliškai" analizuoti. Besiruošdama koncertui ji gal brandindavo, kaitindavo meninę tiesą – spontanišką, ne iki menkiausių detalių racionaliai apmąstytą, labiau intuityvią ir gal todėl taip mus įtikinančią. Tai toks atlikėjo menas, į kurį prasiskverbia interpretatoriaus asmenybės spalvų paletė. Apie ją nemažai galime pasiskaityti Audronės Girdzijauskaitės sudarytoje knygoje "Amžinoji klajūnė". Aišku, knygos pavadinime slypi nuoroda į menininkės vidinį pasaulį, į jo sukauptas patirtis. Aldona vienas jų su panieka (sakytum, koja paspirdama) atmesdavo, kitas godžiai savinosi. "Viskas arba nieko" – toks buvo jos mamos, fortepijono profesorės Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės devizas. Duktė jį kvadratu pakėlė. Buvo egocentrikė, negalėjusi gyventi be draugų. Juos mylėdama, nevengdavo ir įskaudinti. Tai vis Aldonos kalvos, skardžiai… Kartais – kemsynai, į kuriuos žengti pabandęs "melioratorius" bemat koją išsisuktų.

Aldonos paletė… Žiūrėdamas kartą neprastą spektaklį apie Marią Callas, pabandžiau Alę įsivaizduoti kaip dramos aktorę. Vaidinimas bemat kitaip susistygavo, radosi lyg peilio ašmenys aštri žaismės ir dramatizmo sąveika. O "Vyšnių sodo" Ranevskaja? Juk šis vaidmuo tarsi Aldonai parašytas. Sakėsi neturinti humoro jausmo. Bet ar be jo būtų buvęs įmanomas toks stiprus teatro, teatriškumo pojūtis?

Tarp Alės draugų buvo ir Niujorke gyvenanti pianistė Aldona Kepalaitė. Porą kartų ji, Alės pakviesta, viešėjo Lietuvoje. Vasarvidžio metą jos dalindavo tarp Palangos ir Vilniaus. Kadangi Aldona Kepalaitė kurį laiką Niujorke mokėsi pas Vytautą Bacevičių, buvo nuspręsta Vilniuje, Vinco Mykolaičio-Putino muziejuje, surengti jos prisiminimų popietę apie šią neeilinę asmenybę bei kitus lietuvių menininkus Amerikoje. Atėjau ankstėliau, paruošiau magnetofoną. Atėjo ir Alė. Kepalaitės belūkuriuojant, ji atvožė pianino klaviatūros dangtį ir, mano siaubui, tuo galutinai ir nebepataisomai išklerusiu instrumentu įniko groti Skriabiną taip, tarsi jos pirštai liestų koncertinio "Steinway" fortepijono klaviatūrą. Įjungiau magnetofoną. Dalį "rečitalio" atpylusi, pasisuko į mane ir klausia: "Ką dar norėtum, kad pagročiau?" Pasakiau, kad palieku tai jos nuožiūrai. Keista, bet ėmiau priprasti. Gal panašiai Vladimiras Visockis perteiktų Don Chosė įtūžio protrūkį iš trečiojo "Karmen" veiksmo? Esu pusiau juokais vienam kitam savo svečiui to įrašo fragmentą pademonstravęs ir jie sakė – neįtikima, bet įspūdinga. Muzika čia esanti itin gyva. Vienas bičiulis iš Poznanės (girdėjęs Aldoną koncertuojant) panoro gauti tos kasetės kopiją.

Kai Aldona Kepalaitė ruošėsi rečitaliui anuometiniuose Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje), pasikvietė Alę, kad ši, visą programą išklausiusi, trumpai ją pakomentuotų. Koncerto išvakarėse repetuojant juk pravartu turėti ne tik salės sienas, bet ir reiklaus klausytojo ausis. Alė tą suprato mažumėlę kitaip. Jau po pirmų taktų ji ėmė draugę stabdyti, aukštyn kojom versdama jos interpretaciją. Dirbo tarsi su savo studente, po mėnesio laikysiančia egzaminą. Kai viešnia paprašė kantrybės visą programą išklausyti, Alė (man ji pati tą pasakojo) pasijuto esanti nereikalinga, atsigulė išilgai ant kelių salės kėdžių ir iki repeticijos pabaigos saldžiai numigo.

Aldonos Kepalaitės draugai į paskutinę kelionę ją palydėjo Niujorke praėjusių metų spalį. Tikėtina, kad Alė, užribiuose susiradusi seną draugę, tęsia su ja diskusiją apie Chopino interpretaciją.