Atsitokėjimai

Tadas Šarūnas. "Guoda su šiukšlėmis"

Fotomenininkas Tadas Šarūnas pristato pirmą personalinę fotografijos parodą-projektą "Savo vietoje". Tadas Šarūnas – tyrinėtojas Halo Fosterio apibrėžta prasme: jis kaip etnografas neria į socialinių-kultūrinių skirtybių apmąstymus.

"Sava vieta" gali būti suvokiama dvejopai: kaip fizinė buitinė erdvė (namų arba darbo aplinka) ir kaip žmogaus vietos gyvenime (ne)atradimas ar (ne)įprasminimas. Kita vertus, yra toks pasakymas – "būk savo vietoje", neišsišok.

Gyvenimas toje pačioje vietoje supančią aplinką verčia matyti kaip savaime suprantamą ir niekuo neišskirtinę. Visa tampa įprasta ir nekvestionuotina, arba, filosofo Arūno Sverdiolo žodžiais tariant, paranku. Pažinęs naują kultūrą ir palyginęs su savąja, imi pastebėti kultūrinius-socialinius neatitikimus. Tuomet suvoki tai, ko sąmonė anksčiau neužfiksuodavo, – skirtybes. Fotomenininko Tado Šarūno projektas "Savo vietoje" atsirado būtent tokių kultūrinių potyrių kontekste. Grįžęs į Lietuvą, Šarūnas pradėjo kurti socialinį "kitokios", esančios, bet paprastai "išmetamos" į paraštes Lietuvos socialinį portretą, kuris skiriasi ir nuo reprezentacinio Lietuvos vaizdo, ir nuo įprastinio fotomeninio matymo. "Savo vietoje" Tadas fiksuoja žmones, daiktus ir gamtą, kurie vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję.

Į Tado objektyvą patenka neatsitiktinės marginalizuotos socialinės grupės (tai nėra fotografo priekaištas Lietuvos ekonomikai, švietimo sistemai ar apskritai valstybės politikai; greičiau fakto konstatavimas). Tadas fotografuoja savo studijų draugus studentų bendrabučiuose ir jų namuose, įsiveržia į Kapiniškių kaimą, kuriame gyvena vien tik našliai, šiek tiek sutrikdydamas gyventojų kasdienybę; fiksuoja Mindaugo Murzos, ne tik pagarsėjusio kaip politinio marginalo, bet keistai susijusio ir su meno scena per Artūro Railos projektus, darbinę aplinką; smalsumą tenkina naršydamas ekstrasenso, surasto per skelbimą gatvėje, ezoterinius "instrumentus" ir stebėdamas Kudirkos Naumiesčio mokyklos valgyklos darbuotojas.

Šarūnas renkasi nebūdingą Lietuvos fotografams portretavimo būdą – ne slepiamą, o pabrėžtiną žmogaus pozavimą prieš objektyvą, primenantį šiuolaikinės olandų menininkės Reneke Dijkstra portretavimo taktikas. Tado Šarūno fotografijų išskirtinumą sudaro tai, kad menininkas sąmoningai nebando atskleisti portretuojamųjų efektingos emocinės būsenos, pagauti jų judesius, išgauti natūralumo ar sukurti jiems "pridėtinės vertės" (tokios taktikos paprastai pasirenkamos norint sukurti psichologinį žmogaus portretą arba reprezentacijos tikslais). Šarūnas portretuojamąjį "sudaiktina", "įrašo" jį į aplink esančių daiktų paradigmą – tai žiūrėjimą padaro nepatogiu ir verčiančiu klausti: kodėl? Per daiktus ir aplinką, į kurią žiūrovas yra verčiamas pažvelgti ne kaip į savaime suprantamą, o kažkuo ypatingą, specifinę, galbūt nepažinią (arba primirštą) ir intriguojančią smulkmenomis, kuriamas socialinis žmogaus portretas. Socialinis portretas nėra retenybė, juo labiau Lietuvos fotografijoje. Labai panašias temas pastaruoju metu fotografijoje plėtoja Artūras Valiauga, įsibraudamas su kamera į provincijos žmonių gyvenimus ir buitį. Tačiau šie fotomenininkai renkasi skirtingus požiūrio kampus į portretuojamuosius ir jų aplinką. Žmogus, daiktas-objektas ir peizažas Tado Šarūno fotografuojami kaip neatsiejama erdvės, kurią žmogus kuria, ir erdvės, kuri jį formuoja, dalis.

Projekte yra ir trys gamtos peizažai, kurie, manyčiau, nemažiau svarbūs socialiniam portretui. Tai ne reprezentaciniai romantiški Lietuvos ežerų ir miškų vaizdai ar fotoalbumų išpopuliarintas turistų akį traukiantis kopų ir jūros bangų flirtas. Tadas fiksuoja, sakyčiau, posovietinio kraštovaizdžio nepatogias liekanas: vienišą elektros stulpą skurdžiuose krūmynuose, rezistencišką (ar nacionalistinį?) užrašą "Lietuva" ant apsilaupiusios sienos, užželiančios žole. Atsiranda ir dar vienas peizažas – rūkuose paskendęs kaimo keliukas, primenantis britiško romantizmo tapybos šedevrus.

Kokia išvada peršasi? Tiesą sakant, viskas atrodo labai tipiška mūsų kultūrinei atminčiai. Truputį rimta, truputį juokinga. Ironiškai šyptelti verčia tikriausiai pats Tado Šarūno žiūrėjimas – ne vertinant, o tik renkantis kiek hipertrofuotą pozavimą (kartais kyla jausmas, kad žiūri į vaškines muziejaus figūras). Neabejoju, kad daugeliui šis socialinio portreto projektas iš atminties ištrauks užsigulėjusius posovietinio žmogaus prisiminimus, nors tai yra dabarties realijos. Kita vertus – ką mes linkę pripažinti kaip realybę?