Televizijos grimasos

Pernai kažkuris Anglijos TV kanalas ilgais vakarais, o gal ir dienomis transliuodavo "realybės" laidą "Aš garsenybė, ištraukit mane iš čia". Scenarijus visiems žinomas – ne pačios garsiausios garsenybės ir prigesusios "žvaigždės", norinčios įmesti malkų į savo žibėjimą, nuskraidinamos į salą šiltuose kraštuose ir turi ten pjautis tarpusavyje ir "tverti" visokias "negandas", tuo tarpu žiūrovai arba patys dalyviai, o dažniausiai – prodiuseriai po vieną išbalsuoja "nevykėlius" namo. Kiekvienas išbalsuotasis prieš pat išbalsavimą paprastai nervinasi ir meldžiasi, kad nebūtų išbalsuotas, o tik išbalsuotas staiga ima šokinėti iš džiaugsmo (tai gal apsispręskit – ar jūs norit važiuoti namo, ar pasilikti?). Tačiau turbūt pastebėjote, nors ir nelabai tuo domėdamiesi, kad kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje arba Lietuvoje, tokių "robinzoninių" laidų dalyviai turi nuolat atlikinėti visokias beprasmiškas fizines užduotis, medžioti, žuvauti, grybauti, skersti liūdnomis akimis žiūrinčius paršelius ir pan. Tuo tarpu ši angliška laida buvo "įdomi" tuo, kad dalyviai visą laiką gulėjo. Gulėjo ryte, gulėjo dieną, gulėjo vakare ir jau be jokios abejonės gulėjo naktį. Išskyrus tai, kad retkarčiais buvo priverčiami suvalgyti ką nors šlykštaus, pavyzdžiui kirminą, vabalą ar žuvies akis, daugiau apskritai nieko neveikė. Kas nors iš vyresniųjų dalyvių kartais atsikeldavo, bet iš esmės tik tam, kad paburbėtų, kam kiti visą laiką guli, o po to vėl grįžtų į gulimą padėtį.

Kadangi televizoriaus ekrane taip beviltiškai nieko nevyko, laidos gamintojai įtaisė apačioje begančią eilutę, kurioje pasirodydavo žiūrovų atsiųstos SMS. Iš pradžių jos šiek tiek komentavo laidos dalyvius, pavyzdžiui "Keitė – jėga", "Džonas užknisa" ir pan., bet ilgainiui žiūrovų dėmesys, kaip visada ir būna, nukrypo į asmeninius reikalus: "Šarona, aš tave myliu" ir pan. Bet laidos kūrėjai nesnaudė – kai galimybė išlieti savo išmintį arba neviltį SMS forma prieš visą tautą žiūrovų jau nebejaudino, ekrano apačioje atsirado toks elektroninis žaidimas, kurį kažkokiu būdu žiūrint TV namuose buvo galima žaisti – rodos, reikėjo spardyti iš kairės į dešinę ir atgal kažkokį pagranduką. Tokiu būdu laidos veiksmas, tiksliau pasakius, neveiksmas, apskritai nužengė į antrą planą, ir pradėjo įkyriai graužti mintis, kad tokį gamtos foną su keliais gulinčiais žmonėmis galima buvo sukurti gerokiai mažesnėmis sąnaudomis: maždaug už šimtą svarų. Po dešimt svarų už valandą keliems statistams, paguldytiems hamakuose tarp kokio nors labiau apleisto parko medžių; paskui iš tos vienos valandos filmuotos medžiagos padaryti videokilpą ir sukti iki begalybės – kasdien po aštuonias valandas. Rezultatas būtų buvęs visai tas pat.

Prisiminiau šią laidą žiūrėdama naują absurdiškai groteskišką ir trejopai išnaudotojišką realybės šou (gal šito pavadinimo jau net nebeimti į kabutes, nes visiems ir taip turbūt aišku, kad realybė šiais laikais gali reikšti tik "realybę"). Nauja BBC laida vadinasi "Už ribų". Jos dalyviai – įvairios fizinės negalios pažeisti žmonės. Vieniems amputuota ranka, kitiems koja, viena mergina su abiejų kojų protezais nuo vaikystės, du dalyviai apskritai nevaldo apatinės kūno dalies ir todėl sėdi invalidų vežimėliuose. Tiesa, dar yra vienas aklas ir vienas kurčias (kad būtų atstovaujamos kuo įvairesnės fizinės negalios, kaip teigė laidos kūrėjai). Taigi ši breigeliška komanda turi pėsčiomis, jeigu galima taip pasakyti, pereiti skersai visą Nikaragvą – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Tačiau ne išmintingai, gudriai pasirinkdami tinkamą maršrutą, nors ir sunkų, tačiau įdomų ir pagal savo jėgas, o kuo nelygesnėmis ir sunkiau praeinamomis vietovėmis. Kitaip sakant, jie turi padaryti tai, kas neįmanoma. Tai būtų tas pat, kaip, pavyzdžiui, sveikam žmogui pereiti visą Centrinę Ameriką vien rankomis. Vardan ko? TV žiūrovų pramogai. Mums neva norima parodyti, kaip žmonės, net ir turintys negalią, gali įveikti sunkumus. Ir kad visai ne TV prodiuserių verčiami, o patys savo noru bando "įrodyti sau", kad jie gali, sugeba, ir t.t. Bet rezultatas išeina priešingas – tiems žmonėms dirbtinai sukuriami tokie sunkumai, kurių įveikti jie iš principo negali, jie tiesiog žaloja savo dar likusias galūnių dalis taip, kad paskui dar ilgą laiką negalės užsidėti protezų, ir krenta ekspedicijos pakelėje kaip musės (nereikia nė balsavimo), – taip paprasčiausiai dar kartą įrodoma, kad jie "neįgalūs" (nors iš tikrųjų to, kas jiems liepiama daryti, net ir fiziškai sveiki žmonės ne visi sugebėtų). Jų kančios rodomos su kažkokiu nesveiku pasimėgavimu, prikabinant mikrofonus jiems prie apykaklių, kad girdėtume, kaip jie dejuoja ir inkščia kęsdami siaubingą skausmą. Paskui vienam arba kitam nebegalinčiam eiti toliau ir dėl to verkiančiam filmavimo kamera prikišama prie pat veido ir ilgai, kankinamai bandoma ištraukti iš jų prisipažinimą, kad pasiduoda, stebimas jų pažeminimas, tarsi jie kažko labai svarbaus "nesugebėjo", "neišlaikė gyvenimo egzamino", beveik išdavė tėvynę ar panašiai.

Antra laidos idėja: sunkumus įveikti daug lengviau "kolektyviškai", kai visi padeda vieni kitiems – kurčias veža nepaeinantį, bekojis veda aklą ir taip toliau. Tačiau rezultatas čia ir vėl priešingas, nes dalyviai, kaip ir visada tokiose programose, specialiai parinkti taip, kad kuo greičiau vienas kitą "užknistų" ir susirietų tarpusavyje. Nes, pavyzdžiui, kurčiasis – tai ne šiaip vidutinis statistinis kurčiasis, o jautraus būdo juodaodis ir dar gėjus. Jam tenka didžiausias iš visų fizinis krūvis vežant ir tempiant kitus, negana to, jis labai keistai kalba ir negali dalyvauti bendruose tuščiuose pokalbiuose, be to, jo niekam negaila, nes iš pažiūros jis atrodo visiškai sveikas, todėl kiti iš karto pradeda visaip apie jį niurnėti. Kai jis, vargšas, neišlaiko ne tiek fizinio, kiek psichologinio krūvio ir atsisako eiti toliau, ekspedicijos vadovas išvadina jį kone išdaviku, nes, girdi, "be jo ekspedicijoje nebus atstovaujama kurčiųjų bendruomenei". Kai šis tokiai propagandai nepasiduoda, vadovas-eksploatatorius muša "žemiau juostos":

VADOVAS: Nagi, susiimk ir einam – tu juk toks gražus vyras, taip gerai atrodai.

KURČIASIS: (su viltimi akyse) Aš nesijaučiu atrodantis gerai.

VADOVAS: Bet tu tikrai labai gražus.

KURČIASIS: Jaučiu, kad netekau daug svorio.

VADOVAS: Ne, ne, tu vis tiek labai gerai atrodai.

KURČIASIS: (su kuklia šypsena nuleisdamas akis) Na gerai, einam.

Ar ne teisingiau būtų sukeisti šių dviejų programų dalyvius vietomis? Vargšai neįgalieji, užuot bandę beveik ropomis perkeliauti žemyną, galėtų gulėti per dienas tropinėje saloje, o "išp***ėjusios" garsenybės pasportuotų Nikaragvos džiunglėse, numestų vieną kitą nekenčiamą kilogramą. Ir tuomet įsigalėtų visuotinė teisybė ir taika Žemėje.