Nesielkite su jais kaip su vaikais

P. Lileikio nuotr.

Spalio 31 – lapkričio 5 dienomis Menų spaustuvė organizavo seminarą jauniesiems dramaturgams "Rašanti karta". Seminarui, kuriame dalyvavo septyniolika 15–20 metų merginų iš visos Lietuvos, vadovavo jauna, žavi serbų kilmės režisierė ir dramaturgė iš Jungtinės Karalystės Svetlana Dimcović. Ji režisavo ir baigiamąjį seminaro vakarą Menų spaustuvės Kišeninėje salėje vykusį jaunųjų dramaturgių pjesių skaitymą. S. Dimcović yra sukaupusi nemažą darbo su jaunais kūrėjais patirtį. Ji – "The Gates" teatro Noting Hile (Londonas) tarptautinė partnerė ir šio teatro Jaunųjų rašytojų programos vadovė. Menininkė per trejus metus sugebėjo šį teatrą paversti tikra jaunų žmonių traukos ir kūrybinės raiškos erdve. Londoniškius žiūrovus ir profesionalius teatralus ypač sudomino į "The Gates" teatro repertuarą patekę pastatymai pagal programoje dalyvavusių jaunuolių pjeses. Viešėdama Vilniuje, S. Dimcović atsakė į keletą "7MD" klausimų.

Esate režisierė, tačiau dirbate ir dramaturgijos srityje. Ir ne šiaip su dramaturgais, bet su pačiais jauniausiais. Kaip tai atsitiko?

Studijuodama Birmingemo universitete, pasirinkau jungtinį meno ir anglų literatūros kursą, taigi esu meno bakalaurė. Studijos buvo artimai susijusios su praktika, t.y. režisuodavau spektaklius universiteto teatre, į kurį ateidavo miesto publika. Vėliau tame pačiame universitete magistro studijoms pasirinkau dramaturgijos kursą, kurį dėstė labai žinomas britų dramaturgas Davidas Edgaras. Taigi manau, kad bestudijuodama pajutau meilę kalbai ir žodžiams.

Magistro studijų programoje dramaturgo darbas nesibaigdavo pjesę atidavus aktoriams, jis tęsėsi repeticijų metu. Tekstas buvo nuolat keičiamas, parašomos naujos ar išmetamos jau egzistuojančios scenos. Kartais tekstas būdavo vis dar keičiamas likus savaitei iki vaidinimo. Nors toks darbas apsunkina aktorius, jis labai naudingas dramaturgui. Manau, kad šia idėja užsikrėčiau. Kai režisuoju spektaklius, man svarbu, kad medžiaga, su kuria dirbu, būtų gyva ir "šviežia". Jei tai pavyksta – nuostabu. Nesvarbu, ar tai Shakespeare’o, Čechovo, Brechto, ar visiškai nauja pjesė. Kai režisuojamas spektaklis pagal klasiko pjesę, darbą pradedi turėdamas omenyje, kad didžioji publikos dalis jau žino pjesę, tačiau niekas nežino ką tik parašytų veikalų. Mane labai domina tai, kas nauja.

Kai baigiau studijas, pradėjau dirbti su dramaturgais, kurie jau buvo parašę pirmąsias pjeses. Jungtinėje Karalystėje įprasta, kad dramaturgas dalyvauja visose repeticijose, nebent jam nusibosta ir jis išeina gerti kavos. Režisieriui reikalingas dramaturgo dalyvavimas, nes geriausias būdas sužinoti reikiamą informaciją apie pjesę ar jos veikėjus yra pasiklausti žmogaus, kuris ją parašė. Juk dviejų personažų susižvalgymas konkrečiu pjesės momentu režisieriui gali tapti spektaklio ašimi. Ir visada naudinga turėti galimybę paklausti dramaturgo, ką jis turėjo omenyje, kokį vaizdą matė savo vaizduotėje rašydamas. Dramaturgas yra teksto kūrėjas, o režisierius kartu su aktoriais kuria veiksmą, fizinį teksto kūną. Šis bendradarbiavimas neįkainojamas. O, pavyzdžiui, versti pjeses – "Royal Court" teatrui į anglų kalbą verčiau serbų pjeses – visiškai kitoks darbas. Svarbu atrasti dramaturgo minties ir jos išraiškos kita kalba atitikmenį. Ir pjesė turi skambėti kaip pjesė, o ne kaip vertimas. Dirbant šioje srityje man pasidarė įdomi teksto konstrukcija. Tuo metu mane pakvietė į "Gates" teatrą surengti dviejų mėnesių seminarą jauniesiems dramaturgams. Seminaro dalyviai buvo pradedantieji, tačiau, manau, šie jauni rašytojai pasižymėjo begaline fantazija. Vakarus, kai turėjo ruošti pamokas, jie paaukojo šiam seminarui ir, sakyčiau, su šventu užsidegimu lankė užsiėmimus.

Manau, kad nėra skirtumo, su kokio amžiaus dramaturgais dirbti. Teko dirbti ir su grupe, kuri buvo sudaryta iš profesionalų, tačiau tai taip pat buvo jų darbo pradžia, nes jie tebuvo parašę po tris ar keturias pjeses. Tokie dramaturgai dažniausiai pateikia pjesės apmatus ir nori sužinoti tavo nuomonę. Tai ypač būdinga anglams. Čia nepriimta, kad režisierius kupiūruotų tekstą neatsiklausęs autoriaus leidimo. Darbas su jaunaisiais dramaturgais mažai kuo skiriasi, tik jie nelabai pažįsta formą.

Ar tik tai juos skiria nuo profesionalų?

Manau, kad taip. Šešiolikmečiai ar aštuoniolikmečiai dramaturgai neturi didelės gyvenimiškos patirties. Tačiau taip pat lengva sutikti keturiasdešimtmetį dramaturgą, kurio emocinė patirtis skurdi. Manau, amžius čia niekuo dėtas. Svarbiausia, ar įdomios rašytojo mintys, ar jis tiesiog žaidžia žodžiais.

Esate minėjusi, kad su jaunais dramaturgais turėtų būti elgiamasi taip pat, kaip ir su profesionalais.

Taip. Elgtis su jais kaip su vaikais yra labai grubu. Asmeniškai man nepatinka, kai su manimi elgiamasi kaip su vaiku. Laikyti juos mėgėjais taip pat klaida, nes tuomet jie imtų tokiais jaustis. Jei jie save laikys mėgėjais, niekad neišdrįs rašyti profesionaliam teatrui. Tuomet dramaturgijos seminarai taps panašūs į paprasčiausius būrelius, kaip mezgimo ar panašiai. Nereikia jų laikyti mėgėjais tik todėl, kad jie pradedantieji. Nors, žinoma, ne kiekvienas iš jų turi talentą rašyti teatrui, ir tai paprastai paaiškėja po seminaro.

Ką manote apie merginas, su kuriomis dirbote visą savaitę Vilniuje? Ar įžvelgiate būsimas dramaturges?

Nežinau, kaip joms pavyks tęsti pradėtą darbą. Lietuvoje lankiausi pirmą kartą, todėl nenumanau, kaip veikia jūsų teatro sistema. Galbūt jos galėtų toliau rašyti namie ir siųsti pjeses teatrams ar radijui? Jas reikia palaikyti. Manau, kad jos tikrai gali rašyti teatrui. Jungtinėje Karalystėje yra sukurta nemažai programų, skirtų dramaturgams ugdyti. Tačiau universitete tokios specialybės nėra. Jei ji būtų universitete, tai paskatintų žmones suvokti, kad dramaturgija gali būti jų profesija, kad iš to galima gyventi. Kita vertus, nemanau, kad tai – vienintelis būdas skatinti jaunuosius autorius. Autoriai kažkaip atsiranda patys, o mūsų pareiga suteikti sąlygas jų talentui atsiskleisti. Dramaturgai turi matyti savo vietą kultūriniame žemėlapyje. Merginos, su kuriomis susipažinau seminare, labai atsidavusios. Jos nori rašyti ir joms labai įdomu mokytis. Jos tiesiog virpėjo, kai aktoriai skaitė jų rašomų pjesių ištraukas. Publikos reakcija yra didžiausias atlygis. Jos taip pat suprato, ką reiškia, kai aktoriai paima jų tekstą, ką reiškia tikra repeticija. Aš primygtinai siūlyčiau suteikti joms galimybes tęsti dramaturgijos studijas.

Esate kilusi iš Serbijos, bet rašote angliškai. Seminaro dalyvės lietuvės, bet jos taip pat rašė angliškai. Ar nematote čia pavojaus, juk kalba dramaturgui – labai svarbus įrankis. Kaip suvaldyti dvi kalbas vienoje galvoje?

Mano pirma pjesė buvo serbų romano adaptacija angliškai. Tuo metu jau buvau profesionali režisierė. Pirmą originalią pjesę parašiau taip pat angliškai. Rašant ne gimtąja kalba, atsiveria papildomos galimybės. Žinoma, lietuvių dramaturgija turi būti parašyta lietuviškai. Tačiau rašymas svetima kalba nėra pavojingas. Rašymo teatrui procesas yra susijęs su balsais, skambančiais rašančiojo galvoje, jo mintimis ir emocijomis, net triukšmingais kaimynais, ir tai nuolat keičiasi. Tačiau rašymo principai išlieka tie patys, nesvarbu, kokia kalba rašoma. Kūrinio idėja – tai giliai viduje brandinama sėkla, kuri virsta ištisu pasauliu. Tai, kas slypi šiame procese, unikalu ir nepriklauso nuo kalbos specifikos. Tai procesas, kurio metu vaizduotė iš nieko sukuria meno kūrinį. Kūrybos procesas gimsta iš vaizduotės, o ne iš kalbos. Kalba – tik raiškos priemonė.

Tokiems seminarams vadovavote Jungtinėje Karalystėje, Slovėnijoje. Ar įžvelgėte kokių skirtumų dirbdama čia?

Seminaro dalyvės Vilniuje rašė liūdnesnėmis temomis, palyginti su britais, – šie dažniau rašo apie populiarią paauglių kultūrą: vakarėlius, garsenybes, televiziją. Merginos rašė pasikliaudamos tik savo fantazija, be jokios mano įtakos rinkosi mirties, nelaimingo gyvenimo, nelaimingų daugelį metų kartu gyvenančių porų, visuomenės atstumtųjų temas. Vienoje iš pjesių visuomenės atstūmimas buvo toks žiaurus, kad žmogus tapo nematomas. Taip pat buvo rašoma apie psichinių sutrikimų paskatintas šeimos dramas ir žmogžudystes. Tai tikrai "tamsios" temos. Manau, kad taip jos reflektuoja jas supantį pasaulį. Jos labai atidžiai stebi aplinką, o jų rašymo stiliai labai individualūs.

Ar tikitės, kad po šio seminaro gims bent viena nauja pjesė, kurią bus galima statyti profesionaliame teatre? Ko palinkėtumėte savo mokinėms?

Norėčiau, kad visos merginos pabaigtų rašyti pjeses, kurių ištraukos buvo pristatytos Menų spaustuvėje skaitymo metu. Galbūt tai bus nedidelės pjesės, bet išbaigtos. Tikiuosi, kad bus galimybė tas pjeses pristatyti bent jau skaitymais, nors idealiausia būtų, jei gimtų bent vienas spektaklis. Taigi mano patarimas – tęsti pradėtą darbą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Goda Dapšytė