Mažų pasaulių didelės mintys

P. Gintalas. "Lietuva". 2005 m.

Mažosios plastikos parodos šiandieniame Lietuvos meno kontekste – gana retas reiškinys. Todėl parodos kuratoriaus Sauliaus Bertulio suformuotas homogeninis mažosios plastikos darinys, kurio paskiri segmentai reprezentuoja skirtingus kūrybinius dažnius ir skirtingų mokyklų pagrindus, apeliuoja į svarų respublikinės kolekcijos vardą. Antra vertus, projektas įdomus medžiagų, technologijų, formų diskursu, o kartu ir aiškiai iškristalizuotu kūrėjų kartų dialogu.

Savo kūrybą (iš viso – per šešiasdešimt darbų) pristato net dvidešimt penki autoriai iš visų didžiųjų Lietuvos miestų.

Tradiciškai gausiausiai eksploatuojamą metalą (bronzą, geležį, alavą) ir medį parodoje papildo plunksnos (K. Čiuplienė), floristinės nuotrupos (V. Mockaitis), natūralūs akmenėliai (S. Šidlauskas), ready made objektai (T. Povilionis).

Eksponuojamus darbus galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmiesiems priskirtume idėjiškai užkoduotus, interpretacinius figūratyvus ar abstrakčias formas (R. Klimavičius, S. Šidlauskas, K. Čiuplienė, T. Povilionis, V. Mockaitis, kt.), kitiems – realaus pasaulio parafrazes, elementus, gražius jau savo pačių amatininkiška meistryste (te neįsižeidžia menininkai; meistrystę šiuo atveju vertinu kaip itin vertingą menininko laimėjimą) (S. Plotnikovas, M. Jurėnas, S. Jurkus, R. Miliauskaitė, kt.). Treti derina ir simboliškųjų, ir realistinių kūrinių vertybes (P. Gintalas, A. Olbutas, D. Drulys).

Tad pasižvalgykime. Kiek makabriškas ir eklektiškas R. Klimavičiaus ciklas "Septynios dienos" atsiveria pasauliniais tikėjimo simboliais. Atskiri objektai iš ėsdinto metalo ir akmens – "Nojaus indas", "Vienaragis", "Papūgėlė" ir kt. – bei juos lydintys piešiniai pasakoja apie dvasines vertybes. K. Čiuplienės "Palaima" medžiagiškai netradicinis, tačiau simboliškai logiškas kūrinys (apskritimas – visatos, kosminės tvarkos ir amžinojo gyvybės ciklo simbolis), suformuotas iš lengvų plunksnelių, kur ne kur prasiveriantis šviesos akivarais.

Asociatyvi ir T. Povilionio kompozicija "Neramus sapnas" – simbolinė mirties, baimės, pavojaus ekspresija. Ant medžio kamieno kaladės su aiškiai įsirėžusiomis rievėmis stovi nedidelė metalinė lovelė. Iš pirmo žvilgsnio jaukų ir ramų ansamblį sudrumsčia pistoleto šovinių dėklinė, įmontuota lovelės kojūgaly vietoj atlošo. Ready made stilistiką eksploatuoja ir turiniu kiek panašus, nors kitas mentalines įvores akcentuojantis V. Mockaičio diptikas "Dvyniai". Tai – vienas idėjiškai "stipriausių" ekspozicijos kūrinių, deklaruojantis gyvybės nemarumą. Minimaliomis priemonėmis menininkas kalba apie pasaulio gyvasties grožį ir stiprybę: kelių augalo pūkelių vainikas "nurengia" surūdijusią karo instrumentų grėsmę, apvalo nuo baimės ir pavojaus, paviešina silpnesnio ir mažesnio dvasinę galią.

Kaip visada intriguojantis ir žaismingas R. Inčirauskas šį kartą savo "herojų" arsenalą dedikuoja Matui Šalčiui. Ansamblyje "Kelionių žavesys" menininkas išsklaido keliavimo priemones – dviratį, automobilį, lėktuvą ir laivą, o jų centre patupdo ir patį keliautoją. Šioje teigiamoje sumaištyje pasiklydęs paukštelis – laisvės ir nuotykių ieškotojo prigimties simbolis. Svaigus ir S. Bertulio "Laukimas" – baltas paukštis auksinėmis akutėmis – vilties ir tyrumo ženklas. Tuo tarpu S. Šidlausko "Komunos" medis iš akmens "obuolių", kabančių ant svarstykles menančių šakų kabančių akmens "obuolių" – subtili aliuzija į gyvenimo gajumą ir bendrystę.

Ironiškas šioje parodoje D. Drulys. Pasitelkdamas medžiagos savaime diktuojamą formą, menininkas kuria menines transformacijas – moters "Torsą", vyro "Žvilgsnį". Vos keli pridėtiniai metalo elementai – ir medžio ruošinys virsta skulptūra. Netoliese eksponuojama to paties autoriaus kompozicija "Vegetaro pusryčiai" iš trijų granitinių vaisių, kurių vienas – prakąsta kriaušė – sarkastiška improvizacija šiuolaikinio pasaulio tema.

Duoklę abstraktaus meno raiškai atiduoda A. Kuzma ("Sfera", "Keliaujanti forma"), K. Vildžiūnas ("Banga", "Forma"), P. Repšys ("Jokių žinių"). Abstrahuotą figūratyvą eskaluoja A. Olbutas ("Paukštis", "Sėdinti", "Mėnulio moteris") ir A. Mikalauskas ("Paukštis", "Dekoratyvinė forma"). Vos keli štrichai, linijos lankstas čia tampa formos esme, atskleidžiančia kūrinio turinį. O greta – visiškai kitoniška raiškos forma kerinti S. Plotnikovo animalistika. Bronzoje ir aliuminyje įkūnyti realistiniai vos 10 cm aukščio lokio, varno ir stepių erelio portretai liudija precizišką ir išpuoselėtą metalo apdirbimo meistrystę. Realistinę liniją papildo S. Jurkaus figūrėlės ("Žuvies pardavėjas", "Pasivaikščiojimas su žuvimis") bei R. Miliauskaitės grafiška, tarsi iš smėlio smilčių supilta "gracijų" serija ("Grojanti", "Erekcija", "Išdygo mergaitė"). Kiek lengvesnė realizmo dozė, atskiesta interpretacinių įžvalgų, atsiveria M. Jurėno darbe "Lėktuvėlis", P. Gintalo kompozicijose "Lietuva", "Politiko suvenyrai", "Vizijos".

Pabaigai telieka pasiguosti, kad viename straipsnyje sunku apžvelgti tokią gausybę autorių, sunku tinkamai visus juos įvertinti. Svarbiausia – šios parodos indėlis į mažosios plastikos plėtotę ir sklaidą Lietuvoje. Tebūna ji teigiamu atspirties tašku ateičiai.

Lapkričio 16 d. "Mažosios plastikos" paroda atidaroma Šv. Jono gatvės galerijoje Vilniuje.