Biblinė drama mažųjų olandų stiliumi

Ne, Šarūnas Bartas nefilmavo Sodomos ir Gomoros – tik Vulkanovkos kaimo gyventojus, bet tai nesvarbu (apie jų kasdienybę sužinome iš Giedrės Beinoriūtės filmo). Miestelio pavadinimas ir kitokia konkrečios vietos atributika Bartui nėra svarbūs. Jis filmuoja žmones ir jų vidinius peizažus. Ne dokumentiką. Režisierius atidžiai tyrinėja suskilinėjusį skurdo paviršių ne dėl paties skurdo, o dėl senų daiktų grožio. Ir net ne dėl grožio, o kažkokios laiko patinos, kuri tuštumą paverčia fiziškai juntamu, bet neapčiuopiamu sunkiu. Argi kasdien vaikščiodami jaučiame žemės trauką? Taip, bet apie tai negalvojame. O Bartas trauką sutirština, sulėtina ir nuspalvina perregimais praėjusio laiko potėpiais. Žiūri ir negali atsistebėti, kad viskas vyksta dabar, o ne prieš dešimt, penkiasdešimt ar šimtą metų. Ne, tai ne nostalgija praeičiai ir ne kolekcionieriaus instinktas. Tai beviltiška nyksmo poezija.

Šarūno Baro filmas "Septyni nematomi žmonės" prasideda nervingu rūkymu. Tai nėra atsitiktinumas. Dūmai rūks šiame filme dar daug kartų. Ir ne tik cigarečių. Rūkymas čia – pagrindinė komunikacijos forma, nes žodžių beveik nėra. Arba jie nereikšmingi. Yra ilgas, skausmingas laukimas ir spengianti vidinė tuštuma. Ji plečiasi herojams judant ir tarsi sustingdo viską aplink. Tiksliau – sustingsta žmonės ir atgyja gyvuliai. Jų gyvybingumas kontrastuoja su žmonių apatija. Beveik pradedi nervintis: ir ko jie čia laksto po kadrą kaip pabaidyti? Bet tai ir yra pabaidyti gyvuliai. Nes žmonės nesibaido nieko.

Rašyti apie Barto filmus nėra lengva, dar sunkiau pasakyti draugams "apie ką" filmas. Apie nieką. Ir kaip tame nieke stingstantys žmonės nori visko. Jie nuvaro mašiną, nueina į barą, vienas dingsta su pinigais, grįžta pas žmoną. Ši nei džiaugiasi, nei nesidžiaugia. Bet ir tai nesvarbu. Barto žmonės nėra "veikėjai". Veikiau būsenos. Ir santykiai tarp jų mezgasi ne žodžiais ir prisilietimais, o pauzėmis ir nutylėjimais. Atrodo, Bartui labiau rūpi negatyvas – nematomas kūno atspaudas erdvėje, o ne pats kūnas. Nežinia, ar tie nebylūs kūnai turi sielas. Bet jie tikrai turi įsimintiną faktūrą. Tokie aktorystės mokslų nesugadinti tipažai, tobulai derantys prie apšiurusios stepių kaimelio buities. Tačiau nevilties tuštuma traukia juos kaip sakai įklimpusias museles. Mes stebime tą stingstantį vaizdą su reto grožio peizažais ir apšvietimu kaip neišvengiamą agoniją ir nesitikime laimingos pabaigos. Šitame pasaulyje (ir filme) ji neįmanoma.

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad, be stulbinančios plastikos, filme daugiau nieko nėra. Šį kartą Bartas įsileido kaip reta daug "tikro gyvenimo". Keiksmais švelnindamas kadrų grožį, tikra girtuoklyste – kiek per filosofišką personažų tylėjimą. Ir čia atsitinka keistas dalykas – realybė pradeda stelbti filmą. Tiksliau, lipti iš rėmų. Degtinė atpalaiduoja nevaržomą prigimtį ir triaukščiai keiksmai, palydimi dainų ir kumščių, beregint išblaivina apspangusį žiūrovą. Padėtis tampa nekontroliuojama (išgertuvių, ne filmo prasme), ir tik viską apvalanti ugnis gali prasmingai sumegzti trūkinėjančias filmo gijas.

Šis ilgai trunkančių išgertuvių "realybės efektas" tampa savotiška šoko terapija. Ne dėl to, kad šokiruotų vaizdas, bet kad jis savo nevaldoma energija sutrikdo filmo ritmą. Gal toks ir buvo režisieriaus tikslas. Nes Barto filmuose laikas slenka labai lėtai. Ir tai ne tik meninė priemonė. Režisieriui labiau rūpi mitologinis, pasikartojantis laikas, kuris matuojamas tūkstantmečiais ir vidiniais sielos judesiais, o ne laikrodžiais ir istoriniais įvykiais. Tai ypač gerai juntama "Laisvėje", kur dykumos peizažas itin tiksliai įvaizdina laiko begalybę. Tuo tarpu naujausiame filme išgertuvių scenoje gana abstraktūs personažai staiga tampa konkretūs, su savo istorijomis ir trūkumais, ir tas jų kone padidintas realumas perplėšia mito skraistę. Jie tampa tais kaimo žmonėmis, kuriuos filmavo Beinoriūtė, ir nebesugrįžta į režisieriaus puikiai nufilmuotus tuštumos negatyvus. Todėl pabaigos šūvis užmuša ne tuštumą, ne personažą, o žmogų. Jo gyvenimas taip ir liko nematomas.