Kinas būna žiaurus

Stevenas Soderberghas filmo "Soliaris" dekoracijoje

Tikiuosi, kad dar nepavargote nuo šios rudens kino festivalių maratono. Šiandien prasideda "Scanorama", tad ne vieną dieną teks dalyti laiką tarp kino teatro ir televizoriaus. Todėl ir aš pasitaupysiu, pasistengsiu priminti tai, ką pasižiūrėti tiesiog smalsu.

Pirmiausia tai, žinoma, naktinis "Elito kinas" per LTV (16 d. 23.25) ir Maurice’o Pialat "Kartu mes nepasensime" (1972). Pialat (1925–2003) man yra vienas didžiausių prancūzų kino kūrėjų. Jis ilgai buvo laikomas Jeano Renoire’o tradicijos paveldėtoju, tačiau, manau, tai ir vienas originaliausių režisierių, kurio filmuose slypi dar daug atradimų (ypač tiems, kurie linkę išradinėti dviratį). Pialat buvo laikomas "sunkiu" režisieriumi, jis nepataikavo maloniai publikai, todėl ši jam "atsidėkodavo" lediniu tylėjimu arba švilpimu, kai Pialat buvo teikiamos svarbiausios kino premijos, tarp jų ir 1987 m. "Auksinė palmės šakelė" už filmą "Po šėtono saule". Pialat bandė dailininko, aktoriaus duonos, kol 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jo nepatraukė kinas. Režisierius jungė cinéma véritč, Naujosios bangos metodus, dažnai kviesdavosi neprofesionalius aktorius (kartais jie tapdavo tikrais profesionalais, kaip kad Sandrine Bonnaire, vėliau vaidinusi ne viename Pialat filme), o savotišku savo alter ego buvo pasirinkęs Gerard’ą Depardieu. Pialat dažniausiai rodydavo dramatiškus šeimyninio gyvenimo momentus, apskritai kasdienybės žiaurumą. Sugebėjimas ekrane atkurti nepaprastai autentišką realybę būdingas ir tiems Pialat filmams, kurių veiksmas nukelia į praeitį. Niekad nepamiršiu jo filmo apie Vincentą Van Goghą įspūdžio: tai buvo tiksli menininko dvasinio kelio rekonstrukcija, nė kiek neprimenanti tradicinių, dažniausiai dirbtinų filmų apie menininkus. Atrodė, kad filme "Van Goghas" apie paskutiniuosius menininko gyvenimo metus viskas yra dokumentiškai tikslu, o pirmiausia – laikas ir erdvė bei aktorių vaidyba. Pialat filmuose realybė tokia įtikinama, kad pradedi abejoti režisieriaus buvimu. Tai ir yra didžiausias meistriškumas. Kažkur skaičiau, kad Pialat filmai labai autobiografiški. Matyt, toks yra ir "Kartu mes nepasensime", kuriame be jokių pagražinimų rodomas šeimos irimas. Žanas (Jean Yanne) gyvena su žmona, nors jau šešerius metus turi daug jaunesnę už save meilužę Katriną (Marlene Jobert). Tačiau ir šis ryšys yra pasmerktas, nors Katrina priešinasi iš paskutiniųjų. Naujosios bangos maniera kurtas filmas rodo kasdienybės tragedijas, pateikia visą šeimyninio gyvenimo ir skyrybų anatomiją.

Ko gero, žiaurumu galima apkaltinti ir Katios Lund bei Fernado Meirelleso filmą "Dievo miestas" (LNK, 17 d. 22.35) – juodą pasaką apie Rio de Žaneiro vargšus ir nusikaltėlius. Filmas remiasi tikrais faktais, jame vaidinantys "žmonės iš gatvės", kad galėtų filmuotis, turėjo liautis prekiavę narkotikais. "Dievo miestas" – savotiška gatvės gyvenimo kronika. Narkotikai ir gaujų karai, skurdas ir prievarta – tai ir yra sprogstamasis mišinys, kuris vadinasi Rio de Žaneiro lūšnynai. Kiekvienas ten gimęs jau yra pasmerktas. Tačiau vienas filmo herojus bando išsiveržti iš pragaro. Netikėtai jam padeda fotografija…

Fernando Meirellesas gimė 1955 m. San Paule. Studijuodamas architektūrą, jis pradėjo kurti eksperimentinius videofilmus, įkūrė nepriklausomą studiją. Netrukus ėmėsi televizijos filmų ir serialų jaunimui, o 9-ojo dešimtmečio pabaigoje tapo populiariausiu Brazilijos reklaminių filmų kūrėju, tačiau nepaliko televizijos ir kino. Po Kanuose parodyto "Dievo miesto" jam atsivėrė ir tarptautinė karjera – šiemet Venecijos festivalį atidarė jo filmas "Ištikimasis sodininkas" (pagal Johno Le Carré romaną), jį netrukus pamatysime ir Lietuvoje.

Šią savaitę bus proga prisiminti ir vieną geriausių amerikiečių kino aktorių Gene’ą Hackmaną. Jis vaidina Peterio Hyamso filme "Nedidele persvara" (BTV, 11 d. 21.55). Hackmano herojus turi pristatyti į teismą besislapstančią vienintelę žmogžudystės liudininkę – taip nesėkmingai Kerol (Anne Archer) baigėsi "aklas pasimatymas". Dabar žudikai tyko jos pačios. Kritikai pabrėžė, kad šis juodojo kino stiliumi sukurtas filmas įdomus tik dėl Hackmano.

LTV2 (14 d. 22.10) parodys Budo Yorkino filmą "Du kartus gyvenime" (1985), kuriame Hackmanas suvaidino gyvenimo vidurio krizės ištiktą penkiasdešimtmetį vyriškį. Tad nenuostabu, kad apsilankęs tavernoje jis įsimyli barmenę (Ann-Margret), nusprendžia palikti žmoną (Ellen Burstyn) ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau iš tikrųjų šis filmas pasakoja apie pabudimą. "Du kartus gyvenime" išplėtė Holivudo dramos ribas, bet istorijoje greičiausiai išliks dėl Hackmano vaidmens, dėl jo meistriškai suvaidinto kaltės jausmo.

Dar vienas filmas, kuriame karaliauja puikūs aktoriai – Franko Ozo "Atlygis" (LTV, 13 d. 21 val.). Filme pamatysime tris amerikiečių aktorių kartas: Marlonas Brando, Robertas De Niro ir Edwardas Nortonas. Būtent jie ir pakelia "Atlygį" virš standartinio filmo apie vagis ir plėšikus lygio. Panašiai atsitiko ir kino režisūroje debiutuojančio šokėjo ir choreografo Franco Reyeso filme "Imperija" (TV3, 13 d. 22.45) – kriminalinėje dramoje, kur juntama Martino Scorsese’s dramų ar Briano De Palma "Karlito kelio" įtaka. Johnas Leguizamo vaidina lotynų amerikiečių kilmės gangsterį, kuris praturtėjo prekiaudamas narkotikų kokteiliu "Imperija", bet dabar nori pasitraukti iš "verslo". Filme taip pat vaidina Denise Richards, Isabella Rossellini, Sonia Braga, tad akis bus į ką paganyti.

Komedija "Beprotiškas gyvenimas Alabamoje" (LNK, 13 d. 22.25) – tai režisūrinis aktoriaus Antonio Banderaso debiutas (1999). Filmas perkelia į 1965-uosius, mažą Alabamos valstijos miestelį, į karščiausią kovos už lygias teises laikotarpį. Tačiau pagrindiniai filmo herojai yra ne juodaodžiai studentai, protestuojantys prieš rasinę segregaciją vietiniame baseine, o trenkta dama Liusilė, kuri yra įsitikinusi, kad jos laukia televizijos žvaigždės karjera, ir dėl to gali nužudyti net savo vyrą. Liusilę suvaidino įvairaus plauko beprotes mėgstanti vaidinti Melanie Griffith (privačiai – Banderaso žmona).

Nepaisydamas kolegų pašaipų, mėgstu George’ą Clooney, kuris išsaugojo ketvirtojo dešimtmečio Holivudo žvaigždėms būdingą žavesį. Todėl mielai pasižiūrėsiu Steveno Soderbergho "Soliarį" (TV3, 12 d. 22.30) – melancholišką mokslinės fantastikos filmą apie neįmanomą meilę ir visur esančią mirtį. Visai nepatariu lyginti šio filmo su Andrejaus Tarkovskio to paties Stanisławo Lemo romano ekranizacija. Tarkovskis kūrė filmą apie visai ką kita nei Soderberghas. Geriausia išeitis nuspręsti, kuris iš jų buvo teisus, – perskaityti knygą.

Bet knygų dabar jau beveik niekas neskaito. Visi klausosi muzikos. Todėl manau, kad Karimo Dridi 2000 m. filmo "Laimingoji Kuba" (TV3, 15 d. 23.15) nereikia net rekomenduoti, nes ši pusiau dokumentinė juosta primena garsiuosius muzikinius Wimo Wenderso ir Mikos Kaurismaki filmus apie Lotynų Amerikos muzikantus. "Laimingoji Kuba" – tai kelio filmas, kurio herojus – septyniasdešimt šešerių metų keliaujantis muzikantas Miguelis del Moralesas, arba Ell Gallo. Kad ir kur nukeliautų, Ell Gallo visur sutinka senų draugų ir susiranda naujų. Dridi visą filmą sukūrė filmuodamas rankine kamera. Tačiau filmas atsidūrė ir Kanuose, ir kituose garbinguose renginiuose, kurių Jums taip pat linkiu.

Jūsų – Jonas Ūbis