Proto klizma

"Blogas auklėjimas"

François Truffaut yra sakęs, kad mes priešinamės mintims apie mirtį, bet mėgstame ją inscenizuoti. Tokia inscenizacija rodoma 1983 m. sukurtame paskutiniame jo filme "Tai bent sekmadienis" (LTV, 11 d. 23.10) pagal Charleso Williamso romaną. Truffaut mėgo kriminalinius amerikiečių romanus ir ne kartą yra juos ekranizavęs. Jam sekėsi perkelti amerikietiškas aistras ir kolizijas į prancūzišką klimatą ir atmosferą. Šio filmo herojus įtariamas žmogžudyste. Jeano-Louis Trintignant’o vaidinamas Žiuljenas greičiausiai būtų atsidūręs kalėjime, jei ne savo bosą įsimylėjusi sekretorė, kurią suvaidino paskutinioji Truffaut meilė Fanny Ardant. Tapusi tikra detektyve ji randa žudiką. Vienas gausių režisieriaus kūrybos tyrinėtojų Jeanas Collet atkreipė dėmesį į tai, kad visuose filmuose Truffaut sprendžia tą pačią fundamentalią pasirinkimo problemą: pasiduoti, atsisakyti savo individualybės ir turėti ramybę ar kovoti už save, turint galvoje, kad gali ištikti ir gyvenimo katastrofa. Paskutiniame filme tą problemą sprendžia ne pagrindinis herojus, o Fanny Ardant vaidinama Barbara. Jos pasirinkimas yra kova už mylimą žmogų.

Vis dėlto didžiausia Truffaut meilė buvo kinas. Matyt, todėl Truffaut filmai atsparūs laikui – kiekvienąkart juos tarsi atrandi iš naujo. Kažkada šaltokai pas mus priimtas filmas "Tai bent sekmadienis" iš pradžių buvo palaikytas didžiojo režisieriaus žaidimu ar net niekučiu, bet žvelgiant iš pastarųjų dešimtmečių postmodernizmo kino perspektyvos darosi akivaizdu, kad Truffaut tiksliai nuspėjo naujojo kino taisykles: žaidimą senomis formomis, stereotipais ir visu kino palikimu. Juk neatsitiktinai filmas sukurtas nespalvotas ir užtat keliantis nostalgiją. Truffaut buvo sinefilas, todėl filmas neapsiėjo be kino teatro, labai primenančio tą, kuris traukė jo debiutinio filmo – "400 smūgių" – herojus. Kino teatras visada buvo Truffaut visatos centre.

Pedro Almodovaras taip pat neslepia savo meilės kinui. Ją pabrėžia ir paskutinieji filmo "Blogas auklėjimas" (TV3, 7 d. 22.55) kadrai, tiksliau – titrai, nusakantys, kas atsitiko filmo herojams. Jie informuoja, kad režisierius Enrikė ir toliau aistringai kuria filmus. Ir šiame filme kino teatras yra ypatinga vieta. Čia žiūrėdami filmą, kuriame vaidina ir mano kartos sinefilams gerai žinoma Sara Montiel, filmo herojai patiria pirmuosius erotinius išgyvenimus. Aistra sujungia visus filmo herojus, kurie susitinka filme tris kartus: 1980-aisiais 1973-aisias ir 7-ajame dešimtmetyje. Enrikė vaikystėje pamilo savo klasės draugą Ignasijų, kuris tapo transvestitu ir narkomanu. Ignasijų mylėjo ir klasės auklėtojas kunigas Manolo. Šie trys personažai susitinka ne tik skirtingais laikais, bet ir skirtinguose pasakojimo lygmenyse: prisiminimuose, realybėje, Ignasijaus novelėje ir pagal ją kuriamame filme. Almodovaras taip meistriškai sulydo visus tuos lygmenis, kad žiūrėdamas filmą jautiesi tarsi magiškame labirinte.

Filmo sumanymas režisieriui gimė prieš trisdešimt metų, bet jis nuolat keitėsi. Galiausiai Almodovaras nusprendė sukurti juodąjį filmą. "Blogame auklėjime" režisierius cituoja žanro klasikus, o filmo personažai kino teatre neatsitiktinai žiūri Billy Wilderio "Double Indemnity". Yra tik vienas "bet". Klasikiniuose juoduosiuose filmuose visada yra fatališka moteris, o Almodovaras sukuria fatališką vyrą, kurį puikiai suvaidino naujoji žvaigždė Gaelis Garcia Bernalis. "Blogas auklėjimas" buvo planuojamas dar 2001 m., bet tada režisierius nerado tinkamų aktorių, o jų ieškodamas sukūrė "Pasikalbėk su ja".

"Blogas auklėjimas" reklamuojamas kaip autobiografinis filmas. Almodovaras tai kategoriškai neigia, tačiau ir cituoja rašytoją Paco Umbralą, teigiantį, kad viskas, kas nėra autobiografija, yra plagiatas.

Sinefiliškiems potyriams patenkinti skirtas ir būsimas "Snobo kino" seansas (LNK, 12 d. 22.35). Bus parodyta originali japoniška 2003 m. Takeshi Shimizu "Pagieža". To paties režisieriaus Holivude sukurtas šio filmo perdirbinys šį pavasarį buvo rodomas Lietuvos kino teatruose. Originalą ir kopiją lyginti visada įdomu. Beje, tikri snobai žino, kad domėtis japonų siaubo filmais labai madinga. Aš pridurčiau, kad ir sveika, nes geras siaubo filmas yra kaip gera proto klizma. Pabandykite, neapsiriksite. Rekomenduoju ramia sąžine, nes pats esu išbandęs ne kartą.

Kad lietuvių mentalitetas keičiasi lėtai, geriausiai įrodo nelinkusios keistis lietuvių televizijos. Tačiau jis keičiasi. Kad geriau suprastume, į kurią pusę, rekomenduoju pasižiūrėti Maciejaus Dutkiewicziaus komediją "Fuksas" (LTV, 6 d. 22.10). Režisierius pabandė parodyti, kaip keičiasi Lenkijos gyventojų papročiai ir mentalitetas. Filmo herojus Aleksas (Maciej Stuhr) nusprendžia surengti akciją, nukreiptą prieš įtartinos praeities verslininką. Aleksas ir jo draugė Sonia (Agnieszka Krukówna) atspindi jokių kompleksų neturinčios naujosios kartos mentalitetą. Jie godžiai kimba į gyvenimą, bet galiausiai pasirodo besą ir sentimentalūs. Tad filmo išvada būtų tokia: gali žaisti apgavystėmis, elgtis pasaulyje tarsi milžiniškame supermarkete, bet ir mylėti – ilgai, nuoširdžiai ir laimingai. Iš tikrųjų?

Televizijos jaučia pareigą priminti Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. TV3 (10 d. 23.15) ta proga parodys Scotto Hickso "Apsnigtus kedrus" (1999), sukurtus pagal Davido Gutersono romaną. Tai pasakojimas apie meilę, kurią nuo pat pradžių lydi negera lemtis. Amerikiečio ir japonės meilė negali išsipildyti dėl rasinių prietarų ir istorijos, nes veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, kai Ameriką buvo užvaldžiusi antijaponiška isterija. "Apsnigti kedrai" galėjo būti geras filmas, tačiau jame visko pernelyg daug: socialinė, politinė, papročių tema, sąskaitų su praeitimi suvedinėjimas, melodrama, kriminalinė mįslė ir net teismo drama. Akivaizdu, kad režisierius negalėjo apsispręsti, kas jam yra svarbiau, tad dažniausiai jį gelbsti įdomūs aktoriai (Ethanas Hawkas, Youki Kidoh, Maxas von Sydowas), gražūs pajūrio peizažai ir jausminga Jameso Newtono Howardo muzika.

LTV jau kelintą dieną reklamuoja Steveno Spielbergo filmą "Gelbstint eilinį Rajaną" (8 d. 21 val.) – vieną garsiausių pastarųjų metų Holivudo filmų apie karą. Spielbergas taip pat mėgsta rodyti visko daug. Tačiau iš jo neatimsi ir vizionieriaus talento. Filme pasakojama istorija apie kapitoną (Tom Hanks), kuris rizikuoja aštuonių savo kareivių gyvybėmis, kad išgelbėtų vieną, pasimetusį kažkur Prancūzijoje. Motyvas – labai humaniškas: trys eilinio Rajano broliai jau žuvo kare, negalima leisti, kad motina prarastų paskutinį sūnų.

Ypač įspūdinga 30 minučių filmo įžanga, kurioje rodomas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje, kur pakrantės buvo nuklotos lavonais. Spielbergas puikiai perteikia mūšio įtampą, chaosą ir nuo jų neatsiejamą košmaro pojūtį. Kai Spielbergas pradeda pasakoti Rajano gelbėjimo istoriją, sunku išsivaduoti nuo "déją vu" pojūčio. Jis gana keistas, nes greit suvoki, kad daug panašių istorijų yra papasakoję sovietų filmai, juolab kad ir senųjų filmų kūrėjai, ir Spielbergas (šiame) labiausiai garbina realizmą. Deja, į realizmo spąstus jau yra pakliuvęs ne vienas kūrėjas. Bet, matyt, taip ir turi būti – didelių šalių ir didelių kinematografijų mentalitetas nebūtinai turi skirtis.

Jūsų – Jonas Ūbis