Panevėžys – Europa

"Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinys", skirtas J. Balčikonio gimnazijai

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metinių proga Panevėžys atrodė tikrai europietiškai. Tarptautinėje fotomenininkų bienalėje "Panevėžys – Europa 2005" paskaitas, tiesa, skaitė vieni lietuviai: Virginijus Kinčinaitis (Šiauliai, "Autentiškumo problema šiuolaikinėje fotografijoje"), Gintaras Česonis (Kaunas, "Gatvės fotografijos istorija"), Stanislovas Žvirgždas (Vilnius, "Fotografija nelaisvėje (okupacijos, tremtys, pasipriešinimas)") ir šio tekstelio autorius ("Akto fotografija Lietuvoje"). Fotografijas rodė svečiai iš Švedijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Bulgarijos. Jie kartu su panevėžiečiais ir Aleksandru Ostašenkovu (Šiauliai), Remigijum Treigiu (Klaipėda), Gintautu Trimaku (Vilnius), Vytautu Stanioniu (Alytus) surengė plenerą, o po to parodą "Susipažinkime: Panevėžys!". Iki šiol panašius renginius vis rengdavo Mažeikiai. Įdomu, kaip bus šiemet?

Panevėžiečiai pakiliai įgyvendino miesto mero Vito Matuzo idėją. Ją lydėjo ne vien smagios diskusijos ir bičiulystė vakarais, bet dar ir kitos parodos bei leidiniai. Pradėti reikėtų nuo dar pernai pasirodžiusio solidaus katalogo "Panevėžio menininkų portretas" (sudarė Marija Šileikaitė-Čičirkienė). Kaunas, kiek girdėjau, ruošia jau antrą "Kauno menininkų" laidą. Vilnius neturi nieko, bet turi panevėžietį A. Aleksandravičių, kuris išleido jau kelis fotoalbumus su menininkų portretais, o dabar tuoj išeis ir fotoportretų knyga apie Rusijos elitą. Nenuostabu, kad į Artūro Milišausko parodą fotografijos galerijoje, skirtą jo 50-mečiui, susirinko ne vien bienalės dalyviai, bet visų rūšių menininkai. Gydytojas iš profesijos A. Milišauskas subtiliai jaučia gamtą, bet parodos centre – chirurgija. "Aš gerai žinau, kas čia pavaizduota, bet ar žinote jūs? – mygo žiūrovus parodos autorius. Iš tikrųjų sekvencija – kaip D. Michalso: neryški šviesa pasklinda po operacinę pirmojoje fotografijoje ir išnyksta ketvirtojoje. Kažkas įvyko su mūsų kūnu, bet siela visuomet laisva.

Panevėžio fotografai myli savo laisvę ir moka ją pademonstruoti. Kartais kandokai, bet dažniausiai – neįkyriai. Petras Kaupelis, pasikvietęs į savo studiją, net dantimis kaukšteli: "Galvojo, kad aš pasitraukiau, žaidžiu tik su lazerine fotografija, o va jums, žybt!" Ir paskleidžia prieš akis vienas už kitą gražesnius ir gražiai įrėmintus peizažus. Matyt, paglostys širdį ir peizažininkui S. Žvirgždui. Jo peizažų paroda šiuo metu surengta Šiauliuose.

Panevėžys – laisvos kūno interpretacijos miestas, pagarsėjęs ne tik akto fotografija, bet ir įvairiomis akcijomis. Stanislovas Bagdonavičius mėgsta nuo akto peršokti prie politikos – šiuo metu Seime eksponuojama jo paroda "V. Adamkus – "agurkai", "runkeliai" ir tauta". Po mano paskaitos apie lietuviškas kūno interpretacijas prišokęs jaunas švedas P. Hybinete kalbino papozuoti aktui čia pat, "Meno" salėje, bet fotobienalę užbaigiau kinu. Kino teatre "Garsas" buvo pradėta šventė "Europos kinas: 3 dienos ir 2 džiazo naktys". Filmų buvo dvidešimt trys, daugelis iš "Kino pavasario", žiūrovai galėjo vaikščioti iš salės į salę, o naktį išeiti ir "padžiazuoti". Publika jautri ir, kiek supratau, neabejinga, kam ateityje priklausys "Garsas" ir koks jis bus. O jo laukia, ko gero, sostinės "Lietuvos" ir "Skalvijos" istorija. Kadangi Lietuvos miestų centruose dar liko gerų kino teatrų, o žemė brangsta, jų ateitis – lietuviškas europėjimas: iš pradžių – į privačias rankas, o po to – "sudie, kine!"

Kaip atrodė "Garsas" seniau, pamačiau Jono Čergelio rūsyje, anksčiau vadintame "Kino ir videoklubu", o dar anksčiau – "Ekrano" gamyklos kino studija. Dabar čia – vien rečiausi kino eksponatai: nuo kino projektoriaus "Petit baby", rodžiusio filmus XX a. pradžioje, iki perrašomų į DVD mėgėjiškų kino juostų, kuriose – necenzūruoti sovietmečio kadrai, kaip reta gerai papildantys Antano Sutkaus ar Algimanto Kunčiaus archyvinę fotografiją. Retenybių retenybė: Kęstutis Vitkus su kino kamera žingsnis po žingsnio apeina senąjį, nugriautą Panevėžio teatrą. Šiandienos žingsnis: grėsmingas raštas Jonui Čergeliui su pasiūlymu nuo gegužės 1-osios išlaisvinti patalpas su visais kino lobiais. Tai po to, kai žmogus sukūrė 26-ių serijų laidą iš Panevėžio istorijos ir gali nufilmuoti dar tiek pat, nes turi didžiausią miesto kino ir videoarchyvą…

Panevėžys gal visada toks – ir dramatiškas, ir linksmas. Išvažiuojant A. Aleksandravičius įteikia šviežienos – "Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinį", skirtą J. Balčikonio gimnazijai ir nufotografuotą per vieną parą. Nors jis gimė ir augo Klaipėdoje, bet ši gimnazija leidinyje atrodo kaip sava, kartais labai šiuolaikiška, pašiauštomis jaunimo šukuosenomis. Jau varto pirmuosius savo fotorinktinės atspaudus Irena Giedraitienė. Vilniškė "Krontos" leidykla, gražiai išleidusi Vaidos Kelerienės "Užupį", susižavėjo panevėžiečio Arūno Švelnos "Lietuvos perlais", skubiai pervadintais "Lietuvos aktais". Po Rimanto Dichavičiaus "Žiedų" iš tiesų nemačiau tiek panelių gamtoje. Stasys Povilaitis su savo arklių fotografijomis buvo išbildėjęs į Lenkiją. Taip Panevėžys ir šuoliuoja į Europą…