Literatūra

Naujas požiūris į MKČ

Rasa Andriušytė-Žukienė. M.K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius, "Versus aureus", 2004, 248 p.

Nepriklausomybės metais pasirodė nemažai Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirtų leidinių literatūrinės jo kūrybos pristatymas (parengtas prof. V. Landsbergio), fotografinės Čiurlionio kūrybos atradimas (parengtas O. Daugelio), puikūs jo parodų, vykusių užsienyje Paryžiuje, Lenkijoje katalogai, parengti Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Publikuota keletas lietuvių išeivijos tyrinėtojų darbų, reikšmingiausias tarp jų tebėra S. Goštauto sudarytas fundamentaliausių 19061986 straipsnių apie Čiurlionį rinkinys anglų kalba. Neseniai rusų kalba išėjo Čiurlionio namų Vilniuje parengta knyga "Ģ.Ź. ×žšėåķčń. Āšåģ’ ļščēķąķč’" su rusiškų šaltinių publikacijomis bei kompiliaciniu A. Andrijausko Vakarų autorių pristatymu bei jo paties atradimu, jog M.K. Čiurlionio kūrybai už japonų graviūrą esanti artimesnė kinų Čan epochos tapyba. Kadangi teiginys paremtas ne istorine argumentacija, o intuityvia filosofo įžvalga, lieka tik laukti Čiurlionio "įrašymo" į Indijos, Mesopotamijos ir kitų komparatyvisto tiriamų kraštų meną. Tik tokios įžvalgos, deja, nepriartina mūsų prie istorinės Čiurlionio kūrybos rekonstrukcijos, o jos šiandien labiausiai stinga.

Taigi nors čiurlionianos leidinių pasirodė nemažai, gilesnių teorinių tyrinėjimų nesulaukėm. Tad ką tik išėjusi Rasos Andriušytės-Žukienės knyga "M.K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo" yra neeilinis įvykis. Tai naujosios meno istorikų kartos darbas, atskleidžiantis naują žiūrėjimo rakursą ir išsklaidantis daug mitų, kuriais apipintas Čiurlionio fenomenas. Daktarinės disertacijos pagrindu parengta akademinė studija atskleidžia stipriąsias Andriušytės-Žukienės kaip mokslininkės puses logišką, nuoseklią argumentaciją, gerą sisteminę struktūrą, lengvai skaitomą lietuvių kalbą, kruopščiai sukauptą didžiulę medžiagą ir ilgametį patyrimą dirbant Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje.

Kažkada Rasai sakiau kalambūrą, kad šiais laikais tik beprotis gali rašyti apie Čiurlionį jo figūra ir kūryba apaugusios neįveikiamais mitais, liaupsių klišėmis, neleidžiančiomis prisikasti prie autentiškos rekonstrukcijos, o literatūros jūroje galima tik nuskęsti. Bet Andriušytė-Žukienė išplaukė ir kaip prityręs jūreivis teigia: tekstų daug, o skirtingų koncepcijų maža. Tad pirmasis jos knygos skyrius "Apie požiūrių įvairovę" vertingas tuo, kad padeda nepaklysti veikalų jūroje. Autorė skirsto juos į prieškarinius ir pokarinius tyrinėjimus, o pastaruosius į sovietinius ir užsieninius, atskleisdama istoriškai suformavusią kiekvienos grupės specifiką. Ji įvardija tiek lietuviškojo, tiek vakarietiškojo požiūrio ribotumus pirmasis pernelyg uždaras, ideologizuotas, o antrajam stinga gilesnio Čiurlionio kūrybos pažinimo ir šiuos ribotumus bando įveikti. Autorei pavyksta, nors kartais ir pritrūksta kritiškumo tuomet išgirsti ją besidžiaugiančią kiekvienu vakariečiu, atkreipusiu dėmesį į Čiurlionį, ar apgailestaujančią, kad Vakarų menotyrai niekaip nepavyksta suformuoti vieningo požiūrio į mūsų žymiausią menininką

Andriušytė-Žukienė išnaudojo Nepriklausomybės metais atsivėrusias galimybes pažinti to meto Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos meno kontekstą bei jį nagrinėjančią naujausią literatūrą. Tai leido jai išsklaidyti pas mus gajų mitą apie Čiurlionį kaip vienišą, unikalų kūrėją ir parodyti, kad jam giminingų amžininkų būta nemažai. Knygą sudaro skyriai apie Čiurlionio kūrybą trijų skirtingų meninių kontekstų fone lenkų simbolizmo, rusų "Meno pasaulio" ir skandinaviškojo romantizmo. Ji preciziškai atskleidžia amžių sandūros Varšuvos meninį gyvenimą, pažiūras, judėjimus, turėjusius įtakos Čiurlionio brendimui. Ji paneigia mitą apie dailininko pripažinimą Peterburge: "Meno pasaulio" dailininkai jį todėl sutiko entuziastingai, kad jiems buvo artimi jo meniniai ieškojimai, bet ši grupė tuomet jau pergyveno savo saulėlydį, o naujajai rusų avangardistų kartai jo darbai buvo nebesuvokiami. Nemažai vietos knygoje užima lyginamoji Čiurlionio kūrinių ir jo amžininkų lenkų, rusų, skandinavų darbų analizė, subtiliai išryškinanti jų panašumus ir skirtis. Į palyginimų lauką autorė įtraukia naujų vardų, pvz., rusų "Žydrąją rožę" jos dailininkų darbai Čiurlionio kūrybai buvo net artimesni nei "Meno pasaulio" kūrėjų. Problemiškas, tačiau įdomus mūsų dailininko meninės orientacijos lyginimas su garsiuoju suomių nacionalinio atgimimo dailininku A. Gallen-Kallela. Gaila tik, kad leidykla "Versus aureus", gražiai išleidusi šią studiją, nepateikė aptariamų kūrinių reprodukcijų, tegu ir nespalvotų, nes net specializuotoje literatūroje jas sunku rasti, tad belieka tikėti autorės aprašymais

M.K. Čiurlionis. "Rytų pasaka". 1907/08 m.

Esminis Andriušytės-Žukienės studijos nuopelnas tas, kad Čiurlionio kūrybą jį pirmiausia interpretuoja ir analizuoja kaip simbolistinę. Regis, kas čia naujo? Apie dailininko simbolizmą rašė daugybė autorių. Bet kaip rašė? Lietuviška sovietinė menotyra simbolizmą jo darbuose traktavo kaip laikiną, greit praėjusį susižavėjimą A. Böcklinu, po kurio Čiurlionis pakilo į tokias unikalias kūrybos aukštumas, humanizmo dausas, metafizines ir filosofines gilumas, kokių jokie mokslinio tyrinėjimo instrumentai nepasiekia.

Taigi simbolizmas iškeliamas į pirmąjį knygos pavadinimo sandą, antruoju tampa modernizmas tarp jų, anot autorės, išsitenka Čiurlionio kūryba. Dailininko santykį su modernizmu Andriušytė-Žukienė atskleidžia pasitelkusi abstrakcijos problemą Čiurlionio tapyboje. Yra žinoma, kad estų menotyrininkas A. Rannitas po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose įskėlė diskusiją: kas buvo abstrakčiosios tapybos pradininkas V. Kandinskis ar Čiurlionis, pirmenybę atiduodamas mūsų dailininkui. Šios diskusijos Čiurlionio vardui padėjo įsitvirtinti Vakarų menotyros akiratyje. Ir iki šiol išlieka didelė patriotinė pagunda savo tautietį matyti vienos svarbiausių moderniosios dailės krypčių pradininku. Tačiau autorė šiai pagundai atsispiria, preciziškai nagrinėdama Čiurlionio, V. Kandinskio, F. Kupkos ir kitų darbus, jų teorines nuostatas ir parodo, kad abstrakcijos kūrėju jis laikytinas tik iš dalies. Nors jo kūrinių struktūra abstrakti, muzikinė, tačiau jų žodynas, metaforinė kalba susijusi su tikrove ir neperžengia grynosios formos slenksčio, už kurio prasideda abstrakcija. Šituo teiginiu Andriušytė-Žukienė pagrindžia dailininko santykį su modernizmu: jis priartėja prie modernizmo prieigų, tačiau taip ir nežengia paskutinio žingsnio, galutinai neatsisako tikrovės formų. Skaitant šį tekstą prieš akis iškyla toks vaizdas: stovi mūsų dailininkas liūdnomis akimis, susivėlusiais plaukais, sulamdytu išdilusiu švarkeliu kaip nuotraukoje ant slenksčio į salę, kur vyksta modernizmo puota, kur vieni po kitų triukšmingai įsiveržia fovistai, kubistai, ekspresionistai, futuristai. Čiurlionis neįėjo. Nebuvo įleistas. Andriušytės-Žukienės nuosprendis radikalus, logiškas, vertas žymiojo amerikiečių dailės kritiko C. Greenbergo plunksnos ir jo grynosios formos apologijos. Bet man toks požiūris nepatinka. Nepatinka, nes jis dvelkia dešimtuoju XX a. dešimtmečiu, kai mūsų dailėtyra, išsivadavusi iš ideologinių sovietmečio gniaužtų, galų gale galėjo susitelkti ties meno šerdimi, ties grynąja plastika, ties formaliuoju metodu. Bet kai ji džiaugėsi tais dar taip neseniai uždraustais dalykais, Vakarų dailėtyra jau buvo nuėjusi gerokai toliau. Šiuolaikinė dailėtyra jau nebėra Greenbergo dailėtyra, formos grynumas nėra pagrindinis kriterijus, o modernizmo pradžia jau nebelaikomos avangardinės XX a. pradžios srovės. Modernizmo pradžia, jo ištakos šiandien gerokai pastūmėtos į XIX a. antrąją pusę, kai atsirado impresionizmas, postimpresionizmas, net simbolizmas srovės, šiuolaikinėje menotyroje įvardijamos ankstyvojo modernizmo terminu. Jau tada atsiranda Andriušytės-Žukienės knygos 174 p. modernizmui priskiriami reiškiniai dėmesys kūrinio plastikai, meninės formos savarankiškumui, individualiam kūrėjo braižui, antinatūralizmas, tradicijų neigimas, originalumo, universalumo siekiai. Juk visi šie bruožai būdingi ir Čiurlionio kūrybai. XX a. pradžioje ankstyvąjį modernizmą pakeitė srovės, vadinamos klasikiniu modernizmu fovizmas, kubizmas, ekspresionizmas, abstrakcija ir kt. Į klasikinio modernizmo epochą Čiurlionis tikrai nepatenka, tačiau tipiško ankstyvojo modernisto vardas, man regis, jam tiktų kur kas labiau už autorės pasiūlytąjį.

Laima Laučkaitė