Galerija kaip asmenybė

Ross Chisholm. "Reveransas". 2005 m.

"IBID. Projektų" galerija gali sau leisti paruošti iš pažiūros neatsakingą, kiek atsitiktinę ir laisvamanišką parodą. Ir tarsi žėrinčia bižuterija papuošti ją tik keliais įsimintinais kūriniais. Man visada patiko tokio tipo apranga – kai dėvimos aplinkai adekvačios paprastos duotybės, papuoštos kažkuo ypatingu, kas išskiria jas iš kitų. Štai ir galerija "dėvi" jaunų, aktyvių menininkų darbus. Kaip vietines, adekvačias duotybes. Kartais dėl to, kad jie įspūdingi, kartais dėl to, kad kažkuo įdomūs, o kartais tik dėl konkretaus meno kūrinio.

Bandžiau nerangiai pasakyti komplimentą galerijai. Bandysiu dar kartą: na ir kas, kad eksponuojami menininkai nelygiaverčiai ir nesuderinami, na ir kas, kad atidarymo renginys vėlavo ir dalis žiūrovų (tarp jų ir aš) performanso nebesulaukė. Esmė ta, kad egzistuoja alternatyvi erdvė, turinti savitą ASMENYBĘ. Jai nereikia valstybinės įstaigos pozos, ji neipareigota polėkiui į aukštąjį meną be ribų ir be stogo. Susikūrė tokia smalsi galerija, besižvalganti aplink ir tolėliau.

Menininkai galerijai tarsi draugai – gali būti įvairūs, tačiau turintys ką pasakyti. Visai nesvarbu, ką ir kaip. Gali net aktyviai deklaruoti: "Neturiu ką pasakyti" – tik geriau, kad tai darytų su ugnele. Nes galerijai asmenybei reikia ir draugų asmenybių. Oficialesnėse meno erdvėse statusas kartais turi lemiamos reikšmės (menininko ir kitų dalyvaujančių statusų suderinamumas ir pan.). O "IBID. Projektų" galerijai, man regis, svarbiau susikurti įdomią asmenybę. Tam reikia ne tik vardų – tam reikia įdomumo. Ne paruošto, išgryninto ir kolektyvinių sprendimų nušlifuoto meno produkto, o gryno daikto, pusfabrikačio ir proceso. Nors į galerijos meniu gali patekti ir tai, ir tai.

"IBID. Projektų" galerija Vilniuje – vieta, kur gali nutikti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, "samanės" išgertuvės su raugintais agurkais. Arba mėgėjų metalo grupės "Desmod" debiutas. Arba Emilio Vėlyvio ekspresijos šou. Toks daugiafunkcionalumas beveik leidžia galeriją vadinti socialiniu projektu.

"Tarp drąsos ir atsitiktinumo" atidarymo metu grojo grupė "Desmod". Tai tokie trumpaplaukiai metalistai, kurie psichologiškai persikūnijo į tikrus atlikėjus atkartodami garsių grupių kūrinius. Taip nuoširdžiai drožė instrumentus, įtikinamai linkčiojo galva, kad ir pati pasijutau esanti tos neregimos daugiatūkstantinės minios, kuriai koncertavo grupė, dalis. Vaikinai išgyveno savo legendą ir privertė tuo patikėti. Iš tiesų – kam švaistyti gyvenimą tikrai muzikanto karjerai, kai viską gali patirti štai taip?

Vis dėlto parodos deimančiukais pavadinčiau Sylke Joa perfornmanso videodokumentaciją "Medžioklė, epizodas I" ir Rudolfo Levulio bei Ingos Kaupelytės videodarbą "Būk linksmas". Sylke labai estetiškai ir rafinuotai išsityčioja iš vyriškomis laikomų agresyvių laisvalaikio formų. Tokių kaip medžioklė ir lenktynės su striptizo elementais. Ekrane moteris gražia nuoga nugara dėvi medžioklinio vanago formos galvą. Ji užtikrintais lėtais judesiais mojuoja rankomis tai viršun, tai apačion. Judesiai panašūs į lenktynių starto mostą, kita vertus jie tyčia kažkokie paukštiški. Menininkės sukurtas vaizdinys – toks skoningas vujeristiniam žvilgsniui patrauklių elementų sumuštinis. Be šio patrauklumo darbas kaip ir beprasmis – beje, kaip ir minėti vyriški užsiėmimai. Žaidimas kitų žaidimais.

Rudolfo ir Ingos "Būk linksmas" – ypač nusisekęs darbas. Tai filmas, sumontuotas iš buitinės kitų žmonių švenčių medžiagos. Šiek tiek įžvalgos – ir gyvenimas pats apsinuogina visu savo grožiu. Chronologiškai nuo 1992 iki 2003 m. sudėlioti pasilinksminimų epizodai iš vestuvių, gimtadienių, išleistuvių, Kalėdų vakarėlių. Vaizdai įdomūs keliais atžvilgiais. Kaip keitėsi lėbautojų santykis su kamera. Kaip keitėsi išorė ir aplinka. Atsipalaidavimo formų kaita ir įvairovė. Filmukas trunka tik 15 minučių, o atrodo, kad vos ne visas gyvenimas pro akis prabėgo – taip, sako, nutinka prieš mirtį. Šitas darbas svarbus ne tik kaip dokumentikos kūrinys ar socialinis tyrimas, bet ir kaip gera terapija – pažvelgti į save. Jei nerasite nė vieno personažo, su kuriuo galėtumėte tapatintis, tikrai atpažinsite savo draugus, gimines ir kaimynus. Kaip tik todėl taip smagu žiūrėti.

Svarbi vieta tenka Emiliui Vėlyviui – visa siena nukabinta sunkiasvoriais aliejinės tapybos kūriniais. Kas yra Vėlyvis? Viena miela kolegė atsakytų lakoniškai: "daug dažų ir nuogos bobos". Kitas: "Vieni autoportretai, su cigarete, žinoma, ir labai daug žalios spalvos žaismo". Galima sakyti, kad Vėlyvis – tai klasikinė aliejinė tapyba. Teptuką jis valdo meistriškai, spalvos skamba. Nepaneigsi. O turinys? Vėlyvis tapo su kvėpavimu susijusias būsenas. Pvz.: užgniaužia kvapą nelaisvė ar blogumas, užgniaužia kvapą susijaudinimas, dvigubas susijaudinimas – nes mylisi su dujokauke. Pagreitėjęs kvėpavimas sekso metu ir t.t. Vėlyvio paveiksluose būtinai kas nors stipriai kvėpuos arba nekvėpuos visai, gniauš kvapą – mažų mažiausiai trauks papirosą. Ilgainiui Vėlyvį pamėgs tapybos garbintojai už susijaudinimą, o feministes jis nuolat nervins savo aplink falą besisukančiu pasaulėvaizdžiu.

Damieno Roacho piešiniai ant ilgo horizontalaus popieriaus taip pat išsikovojo vietą atminties faile. Tačiau blyškiaveidžiai Ievos Baranauskaitės paveiksliukai (beveik visi be pavadinimo) neprabilo, liko kaboti kaip kokie priekaištai abejingumui. Nors ką ten suprasi – nutapytos ar pertapytos kažkuo jaudinančios fotografijos. Kadangi aš tų nuotraukų nematau, nepatiriu nei pirminio, nei antrinio jaudulio po transformacijos. Galiu pajusti tik, kad tapytojai tai – kažkokios svarbios asmeniškos patirtys, kurių ji nepanorėjo artikuliuoti. Turėčiau spėlioti slėpiningus svetimus jausmus?

Dar buvo keli mažučiai svečių iš Londono tapybos darbeliai. Maži pabiri sausainukai atidarymo puotoje. Tarp mano draugų vienareikšmį susižavėjimą sukėlė Ross Chisholm "Oyster Pleurotus" – kruopščiai ištapyti ore skrajojantys grybukai. Dar užlakuoti blizgiu laku – visiška popso ekstazė. Renesansinių medžioklės natiurmortų (su krauju ir vynais) spalvų gama. Tikras perlas, kai norisi kažko klasikinio ir absoliučiai nesureikšminto. Šiek tiek snobiška, šiek tiek ironiška ir labai estetiška.