Kinas

Tik viena minutė

"Dangaus karalystė"

iliustracija
"Dangaus karalystė"

"Dangaus karalystė" kainavo 130 milijonų dolerių. Suprantama, kad toks didelis projektas rengiamas ne vienerius metus. Apie filmo genezę nesiliauja pasakoję ir jo kūrėjai.

Ridley Scottas ir scenaristas Williamas Monahanas kartu dirbo prie "Tripolio" projekto. Tada jie pradėjo kalbėtis apie filmą, kuris atskleistų kai kuriuos Kryžiaus žygių aspektus. Scotto manymu, tai labai turininga epocha: "Kai iš dabar pažvelgi į tuos 200 metų, pamatai visus įmanomus žmogaus elgesio tipus. Momentą, apie kurį norėtumei papasakoti, gali pasirinkti chirurgiškai tiksliai".

Monahanas parašė puikų scenarijų, o tai, kad jį perkelti į ekraną susirengė žinomas režisierius, sudomino filmu ir garsius aktorius. Antrojo plano Tiberijaus vaidmenį filme sukūręs Jeremy Ironsas sako, kad filme rodomos problemos yra iki šiol aktualios. Filmas rodo, kaip krikščionys vertina musulmonus ir kaip musulmonai vertina krikščionis, kaip jie išnaudoja vieni kitus ir kokie jų tikrieji ketinimai. Istorija, kurią pasakoja filmas, turi savo atspindį šiuolaikiniame pasaulyje".

Scottas pabrėžia, kad sukūrė istorinį, o ne dokumentinį filmą: "Norėdami parodyti filmo herojų išgyvenamas žmogiškas dramas "Dangaus karalystėje" pasitelkiame istorinius įvykius. Rodome taikos metą, apie kurį dabar nė negalime svajoti. Kaip tik tai labiausiai žavi. Bandome parodyti abi konflikto puses objektyviai. Mūsų herojus Balianas stengiasi elgtis dorai. Vienas išraiškingiausių filmo personažų yra Saladinas, kurį vaidina musulmonas".

Monahanas prisipažįsta, kad jį jau seniai domina lotyniškoji Jeruzalės karalystė, ypač Baldvino IV valdymas: "Tai buvo pusiausvyros tarp kryžiuočių valstybės ir musulmonų laikotarpis. Jėgų pusiausvyra atsirado ne tik dėl išmintingų paliaubų, bet ir dėl savitarpio susižavėjimo, kurį vieni kitiems jautė abiejų kultūrų žmonės".

Monahanas naudojosi įvykių aprašymais, išlikusiais iš tų laikų, į kuriuos nukelia filmo veiksmas. Scenaristas norėjo išvengti interpretacijų, kuriomis istorija apaugo vėlesniais amžiais.

Scottas priduria, kad karalius Baldvinas tęsė tai, ką pradėjo anksčiau Jeruzalę kontroliavę musulmonai, kurie įteisino mieste visišką religinę laisvę. Kiekvienas galėjo atvykti į miestą ir melstis kam nori.

Filmo pradžioje paliaubos dar funkcionuoja gerai, miestas klesti jau beveik šimtą metų, tačiau, pasak Monahano, žmonių klaidos, jų godulys, ambicijos, fanatizmas priverčia drebėti miesto pagrindus.

Prieš pradedant filmuoti "Dangaus karalystę" kelis mėnesius buvo kruopščiai rengiamasi filmavimui, koordinuojami skirtingose šalyse dirbsiančių filmavimo grupių planai. Tačiau viskas prasidėjo nuo eskizų ant popieriaus atplaišų, mat garsėjantis savo vizualiniais sprendimais Ridley Scottas pradėjo piešti eskizus jau pirmąkart skaitydamas scenarijų. Monahanas prisimena, kad "Ridley piešė beveik nesustodamas. Nors buvo šimtai eskizų, padėjusių man įsivaizduoti būsimą filmą, nebuvau pasirengęs tam, ką pamačiau filmavimo aikštelėje. Apimtis pranoko mano drąsiausias svajones. "Dangaus karalystės" filmavimas priminė karinę operaciją".

Scenografas Arthuras Maxas atkreipia dėmesį, kad Scotto užmojai kaskart vis didesni, bet istorijos, kurias jis pasakoja savo filmuose, tampa vis intymesnės: "Paprastas žmogus patenka į neįtikėtinų įvykių sūkurį, jį ima supti visiems mums gerai žinomos istorinės asmenybės. Visą filmą tarsi sekame akimis ligi tol buvusį visiškai normalų gyvenimą."

Scottas filmavimo aikštelėje subūrė pripažintus kūrėjus, padėjusius jam ekrane atkurti viduramžių pasaulį. Jis sako, kad visi suvokė, jog turi pasirengti filmui taip, kaip niekad iki tol nesirengė.

Jeruzalė buvo "statoma" pasitelkus specialiuosius kompiuterinius efektus. Dailininkas Arthuras Maxas sako mėgstąs šį darbo etapą – "kai jau nebežinai, kas egzistuoja iš tikrųjų, o kas – tik kompiuterio atmintyje. Tada žinau, kad gerai atlikau savo darbą".

Prieš dvidešimt penkerius metus, kai buvo kuriamas "Likvidatorius", specialiųjų efektų pionierius Douglasas Trumbullas davė Ridley Scottui patarimą, kurį šis prisimena iki šiol. "Douglasas manęs paklausė: "Ar gali tai padaryti "gyvai"? Atsakiau, kad galiu. Jis pasakė: "Tai ir daryk. Patikėk, taip bus geriau ir pigiau". Niekad šito nepamiršau ir iki šiol specialiųjų efektų imuosi tik tada, kai tai neišvengiama."

Išrinkęs plenerus ir sukaupęs visą dokumentaciją Maxas parengė pagrindinių dekoracijų modelius ir prieš suteikdamas joms galutinę formą viską kruopščiai peržiūrėjo su Scottu. Tada į darbą įsijungė iš Romos atvykusių piešėjų grupė, kuri parengė per tūkstantį eskizų. Maxas prisimena: "Įkvėpimo šaltinis buvo net tik surinkti epochos dokumentai, bet ir mūsų pačių vaizduotė. Mes norėjome, kad interjerai primintų labirintą – senosios Jeruzalės, Kertako tvirtovės ar Ibelino kaimo fragmentus. Manau, kad aktoriai geriau pasijunta filmo pasaulyje, jei dekoracija yra šis tas daugiau nei tik siena – be faktūros ar kvapo. Mes labai stengėmės, kad mūsų Jeruzalės gatvės tvinksėtų gyvenimu kaip ir tais laikais, kai vyko filmo veiksmas".

Pasakodamas apie apsuptį, pasibaigusią Saladino pergale, specialiųjų efektų koordinatorius Wesley Sewelas sako: "Technologija mums leidžia sukurti žmonių figūras, kurios ne tik atrodo, bet ir juda kaip realūs žmonės."

Pavyzdžiui, saracėnų armiją kuria įvairiausių arabų pasaulio dalių atstovai. Sewellas sako: "Mūsų armijoje yra žmonės iš Sirijos, Egipto ir Šiaurės Afrikos. Fotografavome juos aprengtus kostiumais, o vėliau kompiuteriu keitėme turbanų ir tunikų spalvas".

Finalinėje mūšio scenoje saracėnai lipa ant miesto sienų. Tiltai griūva, kopėčios verčiasi, o miesto gynėjai pila ant priešų verdantį aliejų. Nuo sienų krinta degantys žmonės.

Visą veiksmą filmavo šešios kameros, kurių viena buvo įtaisyta sraigtasparnyje. Filmavime dalyvavo du tūkstančiai statistų ir 120 kaskadininkų, atvykusių iš įvairių šalių. Sudegė 300 metrų ilgio siena, iššauta daugybė strėlių. Buvo nufilmuoti trys dubliai. Epizodas trunka mažiau nei ekraninio laiko minutę, bet filmavimas priminė sudėtingą karinę operaciją, kuri vieną rytą vyko Ouarzazate (Marokas) priemiesčiuose.

Parengė Kora Ročkienė