Prarasta atmintis ir tapatybė

Štai ir praėjo mėnuo – mėnuo po didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties ir laidotuvių. Mėnuo po asmens iškeliavimo – tai laikotarpis, kai Katalikų bažnyčioje įprasta melstis už išėjusįjį. Kiek apslopsta emocijos, išsigrynina mintis. Nuščiūvi prieš slėpinio didingumą. Ir vėl suartėji – šiuokart su juo, su Popiežiumi, kuris, matyt, visai netrukus bus paskelbtas šventuoju arba, katalikiška kalba sakant – "iškeltas į altorių garbę". Mėnuo dar nėra labai ilgas laiko tarpas, kad pamirštume, bet pakankamas, kad sujudintume savo ir šalia esančiųjų atmintį. Ta proga Jūsų dėmesiui siūlome Juozo Ruzgio – internetinio dienraščio www.bernardinai.lt apžvalgininko ir visiškai neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios paskutinės Jono Pauliaus II knygos "Atmintis ir tapatybė" vertėjo – pastabas.

_______________

Kartu su Jonu Pauliumi II daugelis mano bendraamžių, jaunesnių ir vyresnių žmonių mokėmės tarti tą, rodos, paprastą žodį – Bažnyčia. Ir kas kartą jis skambėjo vis kitaip: tai senoviškai, tai naujoviškai, tai instituciškai, tai charizmatiškai, tai paniekinamai, tai oriai.

Bažnyčia išties yra visa tai. Ji aprėpia daugybę tikrovių ir daugybę dalykų. Tai ir pastatas, ir tikinčiųjų bendruomenė, ir vienuolių kongregacijos, ir sakramentams vadovaujantys kunigai, ir apaštalų įpėdiniai vyskupai, ir pats popiežius... Daug, išties labai daug galima aprėpti tokiu trumpu ir paprastu žodžiu – Bažnyčia.

Ir prieš mėnesį, mirštant Jonui Pauliui II, Bažnyčia buvo visa tai. Ji tapo atmintimi. Šeimos, jaunuoliai, seneliai, vaikai – visas tikinčiųjų pasaulis susivienijo ir susimąstė apie pastarąjį ketvirtį amžiaus, kurį teko nugyventi drauge. Ne tik katalikai – kartu stabtelėjo ir pritilo evangelinių bendruomenių, ortodoksų ir anglikonų bažnyčių tikintieji. O su jais – Jono Pauliaus II "vyresniaisiais broliais" pavadinti žydai ir net Islamo pasaulis.

Tomis dienomis Bažnyčia pasaulyje išgyveno Atminties akimirkas. O kartu ji paragino visą pasaulį pažvelgti į savąją istoriją, nugyventą su Jonu Pauliumi II ir Bažnyčia, bei prisiminti daugelį jau senokai primirštų dienų, nutikimų, pamokų. Tai buvo Bažnyčia pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Tai tarsi įgyvendinti Evangelijos pagal Joną žodžiai apie į pasaulį pasiųstus mokinius, kurie nėra iš pasaulio. Jonas Paulius II vedė Kristaus Bažnyčią į pasaulį, bet nebijodavo priminti, kad jos nariai nėra iš pasaulio. Matyt, todėl daugelis jį ir mylėjo kaip nepavargstantį vedlį šiame nelengvame gyvenimo kelyje.

Popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis įkūnijo paradoksą: tai buvo Bažnyčios gedulo ir triumfo laikas. Tai tarsi Bažnyčios istorija ir Atmintis, tarsi visi tie du tūkstančiai metų, per kuriuos triumfas ir šlovė susipindavo su klaidomis ir skausminga kasdienybe.

Prisiminkime Jono Pauliaus II išrinkimą 1978-aisiais: tai buvo plačiajam pasauliui ir Bažnyčiai nepažįstamas žmogus. Išgirdęs jo pavardę ne vienas suabejodavo – ar tik nebus kardinolai išrinkę popiežiaus iš Afrikos? Tačiau juos ramino kita: nuskambėjęs pasirinktas naujojo popiežiaus Jono Pauliaus II vardas reiškė nuoseklų tęstinumą ir Vatikano antrojo susirinkimo įgyvendinimą. Kitaip tariant – naują, ekumenišką, tolerantišką, sielovadišką Bažnyčią, atvirą modernybei ir kolegialumui. Tuomet visa tai turėjo reikšti, kad popiežiumi yra išrinktas nuosaikus reformatorius. Tačiau jau šiandien net netikintys asmenys pripažįsta, kad tą 1978-ųjų rudens vakarą prasidėjo tikra revoliucija, trukusi ilgiau nei 26 metus.

Galbūt kai kas prieštaraus tvirtindamas, kad Jonas Paulius II buvo anaiptol ne revoliucionierius. Tačiau tokį tvirtinimą, matyt, paneigtų vien tai, kad patys tvirtintojai nebėra abejingi Bažnyčiai ir jos mokymui, kad jie vis dėlto kažkaip jį vertina. Dviprasmiškas popiežiaus Jono Pauliaus II vertinimas neturėtų kelti nuostabos. Pakanka prisiminti, kad Karolis Wojtyla savo įvairiapusiškos asmenybės žavesiu sugebėjo atstovauti ir tradicijos persmelktai, ir naujovių trokštančiai Bažnyčiai. Jam buvo savas ir artimas Dangaus Kareivijų Dievas bei Gailestingasis Dievas. Jam pavyko suderinti Vatikano antrojo susirinkimo atsivėrimą ir Vatikano kurijos centralizacijos siekį. Jis nepavargdamas kovojo su komunizmu ir lygiai taip pat pliekė kapitalizmą. Jonas Paulius II ištiesė ranką žydams ir musulmonams, tačiau nepaliaudamas kritikavo Apšvietos sukurtą civilizaciją ir proto autonomiškumo koncepciją. Bet ir netikintiesiems nestigdavo jo dėmesio.

Šventojo Petro soste pastarąjį ketvirtį amžiaus buvo žmogus, puikiai išmanęs aktorystės ir viešojo pasirodymo meną bei kuo puikiausiai mokėjęs šiuos Dievo jam suteiktus talentus panaudoti. Pridurkime milijoninius susitikimus įvairiuose pasaulio kampeliuose, šimtus kelionių po šį Dievo sukurtą pasaulį ir po Italiją. Po Jono Pauliaus II mirties daugelis gali to pasigesti, tačiau prieš ką nusprendžiant dar reikėtų palaukti ir pažiūrėti: galbūt naujojo popiežiaus Benedikto XVI asmenybė atsiskleis kokiu nors netikėtu aspektu ir sužibės užpildydama po Jono Pauliaus II "šou" atsivėrusią tuštumą.

Tačiau tai gali būti tiesiog neįmanoma užduotis. Nes šis stebuklais tikėjęs žmogus pats buvo vienas stebuklas. Stebuklas visai Bažnyčiai. Ne vienas komentatorius ar apžvalgininkas šias savaites pavadino Bažnyčios šansu. Šansu perimti Jono Pauliaus II skelbtą žinią ir nunešti ją į kiekvienus namus, į kiekvieną šeimą, kiekvienam žmogui. Aš pats šią situaciją visgi laikyčiau nacionaline grėsme Bažnyčiai. Vietinės bažnyčios (vyskupijos, parapijos, organizacijos) popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, regis, pasitiko nepasirengusios. Taip, jos galbūt galėtų padaryti viešą šou, viešai pasiginčyti dėl krikščioniškų ar pseudoreliginių dalykų, paskelbti kokį nors viešą kreipimąsi kokiu nors tikrai svarbiu klausimu. Vietinėms bažnyčioms tuo galbūt ir pavyks pasiekti viešų aplodismentų. Tačiau nuogąstauju, kad tokie aplodismentai būtų vien tik kažkokios dar likusios pagarbos ženklas. Bet ne daugiau.

Jono Pauliaus II žinios įvairiuose pasaulio kampeliuose buvo sutinkamos ovacijomis. Šios žinios išties buvo to vertos. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad nemenka visuomenės dalis įvairiuose kraštuose (taip pat ir Lietuvoje) liko kurčia paskelbtų žinių turiniui. Dėl to, mano įsitikinimu, didžiausia atsakomybė tenka vietinėms bažnyčioms. Viešai paskelbta pozicija ar mokymas šaknis privalo įleisti konkrečioje aplinkoje. Jonas Paulius II skelbė – vietinės bažnyčios privalėjo atsakyti į konkrečių tikinčiųjų klausimus bei abejones. Deja, tai buvo daroma pernelyg vangiai.

Nenorėčiau spėlioti, tačiau manau, kad taip pat vangiai į istorijos tolumą nuvilnys ir Jono Pauliaus II mirties vietinėms bažnyčioms suteiktas dar vienas šansas. Matyt, vėl bus pasinerta į kasdienius rūpesčius, susijusius su vidaus struktūra, ir eiliniams tikinčiųjų klausimams bei atsakymams į juos vėl nebeliks laiko – nes griūvantys bažnyčių stogai bus svarbesni už tikinčiųjų bendruomenę; nes įvairios apkalbos ir nepasitenkinimas aktyvesniais bendruomenių nariais vėl užgoš Dievo tautos įvairovę, leis primiršti Evangelijos skleidimo visoms tautoms siekį.

Vėlyvą balandžio antrosios vakarą Katalikų bažnyčia prarado dalį savosios atminties – Joną Paulių II. Žmogų, kuris primindavo tai, kas kažkada žmonėms buvo svarbu, ir taip padėdavo geriau suvokti savąją tapatybę.

Galbūt klystu. Galbūt vietinės bažnyčios išties sugebės pasinaudoti paskutiniuoju Jono Pauliaus II suteiktu šansu ir dar kartą primins savo nariams jų krikščioniškąsias šaknis, padės joms įsitvirtinti konkrečiuose konkrečių žmonių gyvenimuose bei kasdienybėje.

Tačiau tai būtų neįmanoma be savosios istorijos, be savosios atminties suvokimo. Jono Pauliaus II pontifikatas tapo puikiu įrankiu šiai atminčiai atgaivinti. Dabar – vietinių bažnyčių laikas. Laikas savųjų narių sąmoningumui ir tapatybei ugdyti. Kokybės metas. Ir Jonas Paulius II dar ne kartą gali pasitarnauti vietinėms bažnyčioms ir visai visuomenei. Atgaivindamas nuolat kasdienybės rūpesčių užgožiamą Atmintį ir taip leisdamas geriau suvokti mūsų visų ir kiekvieno Tapatybę.