Muzika

Apie jaunystės aidą

Pokalbis su choreografe Audrone Damarackiene po miuziklo "Aidas ir Aida" premjeros

Marius Kraptavičius

iliustracija
Vidas Bareikis (Aidas)

Vilniuje jau yra muzikinis teatras – pagaliau! Jo premjera – miuziklas "Aidas ir Aida". Muziką sukūrė kompozitorius Jonas Jurkūnas, miuziklo režisierius – Antanas Gluskinas, libreto autorius – Robertas Danys.

Priminsime dar vieną vardą ir pavardę, kurios nebuvo afišose. Tai miuziklo choreografė (ir repetitorė, viena už kelis...) Audronė Damarackienė.

Jaunas teatras žengia pirmuosius žingsnius ir patiria pirmuosius kritimus – premjera Keistuolių teatre, nedidelėje jo salėje, nesulaukė anšlago. Ar dėl to, kad teatras per tyliai apie save pasakoja? Premjeros vakarą veltui dairėmės bent kuklios programėlės, iš kurios sužinotume, kas pagrindiniai atlikėjai.

Vis dėlto aidas apie "Aidą ir Aidą" po Lietuvą pasklido. Juo susidomėjusieji žinių rado internete. Savaitraščio skaitytojų dėmesį noriu atkreipti į nutylėtą, bet itin regimą ir ryškią miuziklo (menų sintezės) dalį – choreografiją.

Taigi, keli klausimai Vilniaus kolegijos menų fakulteto lektorei, choreografei Audronei Damarackienei.

Keistuolių teatro salėje – jauna publika. Jauna ir scenoje. Ir miuziklas – apie jaunus... Mudu, Audrone, norom nenorom dabar prisimename tuos laikus, kai buvome jauni... Ar sunku būti jaunam?

O ar sunku būti senam, ar sunku būti vidutinio amžiaus, ar sunku būti vaiku? Suaugęs žmogus bent jau gali pats sau nutarti, sunku jam ar nesunku. Jis žvelgia kitaip, gal – giliau. Jauni žmonės... jie tiesiog yra kryžkelėje.

Ką pati manai apie miuziklo žanrą?

Manau, kad tradicijos Lietuvoje dar nėra. Miuziklų – tik keli. Algirdo Bražinsko "Pagramančio šnekučiai", Giedriaus Kuprevičiaus "Ugnies medžioklė su varovais" – tai pradžia... Kiekvienam leista kurti skirtingai.

Kartais man atrodo, kad miuziklas – net ne jaunimui, o vaikams derantis žanras. Kai žiūrėjau "Aidą ir Aidą", negalėjau nestebėti ir publikos: kaip ant laiptelių šoko, kaip džiūgavo mažieji! Jų nuoširdus džiaugsmas tirpdė suaugusio, kritiško žmogaus cinizmą: na, na, jaunieji kūrėjai, ką ten scenoje veikiate?..

Taip. Vaikai noriai dainuoja ir šoka. Ir tai puiku! Vaikai geriau nei suaugę, tiesiog savaime, suvokia menų sintezę. Mes, vyresni žmonės, galime drąsiai sakyti: miuziklas lavina vaiką.

iliustracija
Giedrė Kilčiauskienė (Aida)

Miuzikle "Aidas ir Aida" juda visi – choras, solistai, o ką jau kalbėti apie šokėjus...

Judesys svarbus ne tik miuzikle. Svarbus operoje, dramoje... Bet miuzikle judesiu itin atskleidžiamas personažo charakteris – ką jis mąsto, kaip jaučia. Vis dėlto miuziklas nėra baletas. Choreografo pareiga – sukurti atmosferą.

Vilniaus kultūros mokykloje esi baigusi režisūrą – kartu su savitu Panevėžio režisieriumi Juliumi Dautartu. Vėliau studijavai Klaipėdos universitete choreografiją, o dar Tavo patirtis Miko Suraučiaus ansamblyje... Ir šokai, ir dainavai, ir kūrei choreografiją. Ką pati manai apie "Aido ir Aidos" režisūrą? Gal rastųsi ir priekaištų?..

Man įdomu dirbti su šiuo režisieriumi. Jis – nestandartinis. Jo traktuotė man svarbi. Aš, choreografė, žinau: judesys niekada negali užgožti teksto. Miuzikle publika turi girdėti, ne tik matyti. Šiame spektaklyje choras gavo režisūrinį uždavinį – kurti! Jie – ne statistai. Jie stebi, reaguoja, bet... ar reaguoja taip, kaip publika?

Choras tartum ir kaitino publiką... Ką pasakytum apie savo darbą su solistais?

Kurdami solistų šokį, galvojome: tam, kad judėtų natūraliai, jie patys turi atrasti lengvą, jiems būdingą judesį.

Jie ir rado! Dainavo ir šoko. Bet juk ir mums, ir publikai svarbus ne vien choras, ne vien solistai, bet ir miuziklo šokėjai. Jie, Vilniaus kolegijos studentai, po pirmųjų spektaklių nebegali "užmigti"... Nes jauni.

Kur jau užmigs! Librete – dabarties jaunimo problemos. Kai savo šokėjams skaičiau libretą, viena mergina pasakė: "Tai – mano gyvenimo istorija". Solistai, choras, šokėjai – visi dirbo kartu.

Ir tapo savimi... Net orkestras; ne iš fonogramos – gyvas! Tik... kodėl jie, tokie gyvybingi muzikantai, publikai yra beveik nematomi – paslėpti už širmos?

Kad ne už širmos. Už stiklo. Tai – tartum vitrina. Miuziklo veiksmas vyksta kavinėje, klube, parduotuvėje, televizijos studijoje. O jei dar klaustum apie muziką... Kiekviena miuziklo arija, jei taptų daina, galėtų būti labai populiari. Jono Jurkūno muzika tebeskamba ir mano, ir šokėjų galvose.

Tebūnie vitrina, jei taip sumanyta... Jaunam teatrui linkiu: neužmikite!