Svarbiau už religiją

Ridley Scottas puikiai jaučiasi ir dabartyje, ir praeityje, ir ateityje. Sukūręs įtaigius praeities vaizdus "Gladiatoriuje" ir keistai atpažįstamą "Likvidatoriaus" ("Blade Runner") ateitį, jis nevengia ir visai kamerinių filmų ir atvirai nedidvyriškų amžininkų – smulkių sukčių iš "Apgavikų" ("Matchstick Man") ar savęs ieškančių provincialių Telmos ir Luizos. Jo "Svetimas" kadaise žymėjo naujo "kito" atsiradimą ir akumuliavo naujas (pvz., AIDS) baimes. Scottas sugebėjo sukurti įsimintiną ir dramatišką reginį net ir tokiame, regis, holivudiškame himne JAV kariams kaip "Juodojo Vanago" žūtis". Dažnas jo filmas liudija ne tik aukščiausio lygio profesionalumą, bet ir neišsemiamą režisieriaus fantaziją. Kiekvienas filmas sukelia atgarsį. Juo filmas brangesnis, juo atgarsis, suprantama, didesnis. Tokie rinkodaros dėsniai, bet lyginant naujausią Scotto filmą "Dangaus karalystė" ("Kingdom of Heaven", JAV, D. Britanija, 2005) su kitais neseniai mūsų ekranus siaubusiais Holivudo "blokbasteriais", akivaizdūs ir neabejotini "Dangaus karalystės" privalumai. Svarbiausias iš jų tas, kad Scottui istorija apie Kryžiaus žygių karus yra puikus pretekstas pakalbėti apie tai, kas vyksta dabar.

"Dangaus karalystės" veiksmas vyksta XII a. Filmas prasideda Prancūzijoje. Į žvarbaus vėjo smelkiamą šalį atvyksta riteris Godfrėjus (Liam Nesson). Jis ieško savo pavainikio sūnaus. Balianas (Orlando Bloom) – kaimo atstumtas kalvis, ką tik praradęs žmoną ir kūdikį. Jis ne iškart sutinka kartu su tėvu, kuris yra ir Jeruzalės gynėjas, ir Imelino žemių valdytojas, vykti į Jeruzalę. Atvykęs į šventąją žemę, Balianas turi rinktis, kieno pusėn stoti, – karingųjų riterių, siekiančių nuolat provokuoti konfliktus su musulmonais, ar karaliaus, kuris bet kuria kaina stengiasi išsaugoti trapią taiką. Balianas palaiko karalių, tačiau džiaugtis gyvenimo oazėje malonumais ir darbais jam tenka neilgai. Riteriai išprovokuoja karą, todėl Balianas priverstas tapti Jeruzalės gynėju ir kautis su legendiniu Saladinu (Ghassan Massoud). Filme tiksliai, pateikiant skirtingų pusių argumentus atkuriama situacija, kai karas tampa neišvengiamas. Filmo kūrėjai neslepia, kad religija (ar civilizacijos gynimas) abiem pusėms dažnai tėra priedanga vykdyti ekspansiją, todėl filme rodoma situacija atrodo universali. Verčiant filmo ištarmę į šių dienų kalbą, "Dangaus karalystės" idėją būtų galima suvokti ir kaip patarimą prezidentui Bushui išvesti karius iš Irako.

Suprantama, kad istoriniame "blokbasteryje" svarbiausia yra lemiamo mūšio scena. Scottas sudėjo į ją visą savo meistriškumą, todėl herojus – masė – nepalieka vien kompiuteriu piešto personažo įspūdžio. Masė gyva, ji turi veidus, motyvus, likimus. Tačiau Scottas nebūtų Scottas, jei jam rūpėtų tik daugiau ar mažiau istoriją atitinkąs siužetas ir personažai. Iš esmės "Dangaus karalyste" pavadintas įtaigaus grožio ir apimties reginys telpa į vieną teiginį: kovos su musulmonais laimėti neįmanoma (ir nereikia), geriau trapi taika ir skirtingų kultūrų bei religijų sambūvis, o ne atvira konfrontacija. Tą Scottas ir bando įrodyti savo filmu stengdamasis, kad mintis būtų suprantama net, švelniai tariant, ne visai išprususiems žmonėms. Kartais filme rodomi europiečiai yra silpnesni, kvailesni už musulmonus. Scottas griauna sena Holivudo "tradiciją" rodyti musulmonus, arabus kraujo ištroškusiais fanatikais. Jis pateikia įtikinamą savą variantą, kuris artimesnis šių laikų žmogui, ir nepuola į "civilizacijų susidūrimo" isteriką. Visi filmo personažai turi motyvų ir paskatų norėti išsaugoti šventąją žemę sau. Tačiau filme yra ir subtilių užuominų: pirmasis ginkluotas Baliano susidūrimas su musulmonais įvyksta dykumoje, kai du arabai pareikalauja jo arklio, tvirtindami, kad šis priklauso jiems. Balianas ne tik nugali apsišaukėlį, bet ir palieką gyvą jo tarną, kuris vėliau pasirodo besąs pats šeimininkas. Taip Balianas, vos atsidūręs šventojoje žemėje, susiduria su veidmainyste, melu, dviprasmiškais papročiais ir kitokiu mentalitetu.

Scottas nuosekliai rutulioja pacifizmo motyvą iki pat pabaigos: kai filmo finale Prancūzijon sugrįžusį Balianą aplanko karalius Ričardas, kalvis atsisako kartu važiuoti atgal į Jeruzalę. Tai ne jo karas.

Tačiau Scottas negriauna klasikinio istorinio filmo formulės, kurią sėkmingai atnaujino "Gladiatoriuje" ir kuria (ją itin sudekoratyvinę ir perkrovę kompiuteriniais efektais) pasinaudojo "Trojos" ar "Aleksandro Makedoniečio" kūrėjai. "Dangaus karalystėje" yra viskas, kuo šis žanras žavi ir seną, ir jauną. Krikščionių ir musulmonų konfliktai rutuliojasi egzotiškame fone. Jį kuria įspūdingi Prancūzijos ir šventosios žemės vaizdai, spalvingi XII a. nuotykiai sausumoje ir jūroje, prabangi, kartais net protingos būtinybės ribas peržengianti scenografija, meistriškos batalinės scenos ir, suprantama, meilės linija.

Karaliaus sesuo Sibilė pamilsta Balianą, tačiau jos meilės dar nelabai reikia žmonos gedinčiam Balianui. Jų ryšys filmui suteikia išties rytietiško spindesio, o iš pradžių net ir paslapties motyvų. Prancūzų aktorė Eva Green ("Svajotojai") dėvi spalvingus auksu spindinčius drabužius, spinduliuoja erotizmą ir Rytų moters mįslę. Trūkinėjančią Baliano ir Sibilės santykių liniją gerai papildo jos ir brolio – karaliaus santykiai. Abu juos paženklino raupsai – neatsiejamas viduramžių atributas, filme nuolat pabrėžiantis žmogaus laikinumą, kūniškumą ir tragizmą.

Scottas kuria reginį iš keisčiausių detalių, rakandų, ginklų ar kostiumų fragmentų gausybės. Jo vizijai paklūsta ir kino kamera, jos judesys, gebėjimas perteikti filmo herojų jausmus ir mintis. Kadras prisodrintas taip, kad nebereikia spėlioti, iš kur atsirado ta nepaprastai tanki filmo atmosfera. Be abejo, ji gali paslėpti istorinius netikslumus ir gana paprastą siužetą, kuris rutuliojamas beveik tris valandas. Tačiau tokios yra žanro taisyklės. Svarbu, kad žmonės norėtų žiūrėti vis tas pačias istorijas. Nesvarbu, ar jiems iš tikrųjų rūpi istorinė tiesa. Greičiausiai ne. Matyt, jiems reikia dar vieno patvirtinimo, kad istorija gali išmokyti suprasti dabartį ir kad pasaulis nesikeičia, o jei jis ir keičiasi, tai nesikeičia žmogus. Naujasis tūkstantmetis ryžtingai ėmė prisiminti praeitį – net mada ir interjeras kupini įvairiausių epochų reminiscencijų. Žvelgdamas atgal, Scottas, ko gero, nenori skirti praeities ir dabarties tiesos. "Dangaus karalijos" tiesa jam gal net svarbesnė už religiją.

Živilė Pipinytė