Nenuspėjama įvairovė

Zbignevas ir Rūta Ibelhauptai P. Gasiūno nuotr.

Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas jau senokai sutelkė nemažą savo klausytojų būrį. Tai anaiptol nėra unisonu šių pianistų meistriškumą giriantis choras, nes jų interpretacijos skatina diskutuoti, jos dažnokai nebūna visiškai tokios, "kokios turėtų būti". Ibelhauptams, regis, ne itin mielas akademizmas, užtat jų koncertuose gausu drąsių, savų, nenusiklausytų sprendimų, individualios pajautos ir tokio pat suvokimo brandintų koncepcijų.

Balandžio 27 d. koncertą pradėjo šešiolikmečio Dmitrijaus Šostakovičiaus parašyta Siuita dviems fortepijonams, op. 6. Išsyk "intriga", nes šis kompozitorius į XX a. muziką tvirtai įžengė kiek vėliau, po koncerto Petrograde, kai jo Pirmąją simfoniją padirigavęs Nikolajus Malko tą pačią šviesią ir šaltą 1926-ųjų gegužės naktį savo dienoraštyje užrašė: "Jaučiuosi atvertęs naują simfoninės muzikos istorijos puslapį, atradęs didį kompozitorių". Taip ir liko – sudėtingos, neretai tragiškos Šostakovičiaus epopėjos istorija prasidėjo nuo tos nakties. Kas buvo anksčiau? Puikus pianistas, dar bemaž paauglys su orkestrais skambinęs Piotro Čaikovskio Koncertą b-moll, keturiomis rankomis grojęs su Marija Judina, mistike ir muzikine eretike, fenomenalia menininke, kėlusia (o savo įrašais ir dabar tebekeliančia) ginčus, kraštutines nuomones. Kai 1922 m., tėvui mirus, Dmitrijus parašė minėtąją Siuitą ir ją su seserim paskambino, Judina (puikiai įvaldžiusi J.S. Bacho polifonijos audinį) į savo gaivališkai bujojantį repertuarą jau buvo įtraukusi Bélos Bartóko ir kitų to meto avangardistų kūrinių. Keturių dalių Siuitos muzika – lyg baltoji Šiaurės naktis, kai vakaro žaros virsta ryto aušra. Tebesigirdi nutolstantys Aleksandro Skriabino žingsniai, po monumentalių (simfonizmo "arkas" pranašaujančių?) gestų – sukaupta ramybė, bet prie jos jau šliejasi pasišaipyti linkusi žaismė. Ji anksti tapo kompozitoriaus savastimi, po poros metų simfoniją rašyti jis pradės būtent nuo Scherzo dalies.

Ibelhauptų duetas mąsliai skverbėsi į įnoringai paskleistas keturių dalių Siuitos formas ir nuotaikas. Jos "nurungė" po trijų dešimtmečių sukomponuoto Koncertino išdailas, nors šis kūrinys parašytas "vėtyto ir mėtyto" meistro, o gal – pionierium tapusio rusų Mozarto ranka. Nuoširdumas ar kaukė? Valingas pianistų duetas tą mano sąmonėj kaip vieną iš socrealizmo etalonų įstrigusį kūrinėlį netikėtai atgaivino, patraukė jį toliau nuo mokyklinio, savitikslio blizgesio (kai muzika, anot Liudo Truikio, "lyg "samavoras" nušveičiama"). Lakoniškai nuskambėjo borodiniški atgarsiai, gamučių atkarpomis išsimėčiusiems greitiesiems pasažėliams (iš kurių prisišaipė Vytautas Bacevičius) reikšmingumo suteikė konstruojanti valia.

Ji įsisiūbavo antrojoje koncerto dalyje, kur turėjome retą progą išgirsti septynias pjeses iš unikalaus (visos fortepijono literatūros mastu) B. Bartóko ciklo "Mikrokosmos". Rašytas tarp kitų kūrinių nuo 1926 iki 1939 m. ciklas sudaro 153 "vienetų" (nežinau, kaip juos tiksliau pavadinti) visumą, lyg kokius laiptus į novatoriškos šio kompozitoriaus muzikos pasaulį – nuo paprastučių pratimėlių iki vien išprususiems pianistams įkandamų pjesių. Įvade kompozitorius rašo, kad kai kurias jų galima skambinti dviem fortepijonais, nurodydamas, kaip tai daroma. Paminėjau konstruktyvizmą ir skubu pridurti, kad Ibelhauptai objektyvų žvilgsnį į neįprastas garsų struktūras jungė su jas formuojant pasitelkta kaitra. Stulbinančia, o drauge visur išsaugančia nuoseklią formos logiką, kurios neardė toks ryškus (kiti sakė, jog paryškintas) virtuoziškumas. Iš "Mikrokosmos" skambėjo: "Bulgariškas ritmas", "Akordų ir trelių etiudas", "Perpetuum mobile", "Mažasis kanonas ir jo apvertimas", "Nauja vengrų liaudies daina", "Chromatinė invencija" ir "Ostinato". Toliau – Du paveikslai simfoniniam orkestrui, op. 10 (1910), fortepijonų duetui aranžuoti Zoltįno Kocsiso. Konstruktyvus žvilgsnis veikė ir Ferenco Liszto "Prisiminimus apie Don Žuaną". Ten juk yra fragmentų, kur muzika gundo (ne be pagrindo) galantiškumu, bet pianistai, tarsi saugodami pasirinktą principą, pateikė pabrėžtinai ne tokį, "koks turėtų būti", kūrinio variantą.

Dar keli žodžiai apie D. Šostakovičiaus giminės praeitį. Jo prosenelis, Piotras Szestakowiczius (ar Szostakiewiczius) Vilniuje įgijo veterinaro diplomą, vėliau už dalyvavimą 1831 m. sukilime su žmona Maria Józefa Jasińska buvo ištremtas. Jų sūnus Bolesławas Szestakowiczius Maskvoje buvo aktyvus Lenkų komiteto, rėmusio 1863 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, narys. Jo bei kitų maištininkų peripetijos sudarytų įdomią knygą. Bolesławas ištremiamas į Sibirą, kur vėliau (nors galėjo grįžti į Maskvą) ir pasilieka, bet jo sūnus Dmitrijus įsikuria Peterburge ir 1903 m. veda Sofiją Kokuliną. Šioje šeimoje išnyksta lenkų kalba ir įsitvirtina pavardės forma, tekusi ir 1906 m. gimusiam būsimam kompozitoriui.