Dailė

Išlaisvintos ekspresijos link

Saliamono Teitelbaumo tapybos paroda

Erika Žibaitė

iliustracija
Saliamonas Teitelbaumas. "Knygos ir negyvos rožės". 2005 m.
O. Posaškovos nuotr.

Žvilgsnis, klaidžiodamas paveikslo paviršiumi, gali pajusti didžiausią malonumą... Taip galėčiau apibūdinti dailininko Saliamono Teitelbaumo tapybos darbus, eksponuojamus Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.

Malonumas, manyčiau, susijęs su tapybos technikos įvaldymu – potėpio galia neabejotinai atlieka svarbiausią vaidmenį, paveikslus užpildo ekspresyvios faktūrų žymės.

Bene labiausiai į akis krintantis paveikslų požymis – maksimaliai išreikštas emocinis krūvis. Kai kur nuosaikesnis, mažiau artikuliuotas tapysenos mostas, kitur – įsibėgėjantis, nujaučiantis artėjantį siautulingos laisvės šuorą, dar kitur – dramatiškas ir visa apimantis kūrybos pasireiškimas.

Kūrybinis šėlsmas ir po jo stojanti ramybė – tai dvi skirtingos ir viena be kitos menininko paveiksluose neegzistuojančios dvasinės jėgos. Viena – rami ir neapčiuopiama kaip oras, tamsa, sniegas, šviesa už lango ("Kieme", 2005), kita – veržli ir daiktiška kaip medžių šakos arba rožės ant balto lapo ("Knygos ir negyvos rožės", 2005). Tačiau tai nereiškia, kad vieni darbai ekspresyvūs ir emocingi, o kiti – ne. Kiekviename kūrinyje šie pradai (ramus ir veržlus) pasireiškia lygiomis teisėmis, tik skirtingomis proporcijomis. Pavyzdžiui, paveiksle "Rauschen" (2004) labiau išreikšta nuolat besikeičiančių formų kontrastinga, nevaldoma emocinė pusė, o drobėje "Sniegas" (2003) – svarbesnė reikšmė tenka horizontaliai linijai, nuosaikesnei, suvaldytai energijai. Bet tiek vienus, tiek kitus paveikslus nesuklystume pavadinę ekspresyviais.

Ekspresionizmas išreikštas kontrasto principu. O kontrastas savu ruožtu daro stiprų emocinį poveikį. Vakarų tapybos ir meno istorijoje nemažai pavyzdžių, kai du skirtingi pradai, pajungti vienam tikslui, suformuoja tą intensyvų, maksimaliai dramatišką pasaulio suvokimą. Dažniausiai tai iškyla aikštėn karų, nelaimių, vertybių neigimo, abejingumo, absurdo laikais. Tai, kuo pulsuoja Ch. Soutine‘o, O. Kokoschkos, M. Kikoine tapyba.

Galima paklausti – kuo pasireiškia mūsų dienų nelaimės ir absurdas? Juk Europoje jau daugiau kaip penkiasdešimt metų nevyksta karai (tai labai daug), didžiosios revoliucijos, žmonija vis sparčiau vienijasi ir ... atsiskiria. Būtent tą tarpą tarp tylos ir triukšmo, tą begalinį norą išsilaisvinti, išnykti ir iliustruoja dailininko Saliamono Teitelbaumo drobės.

Žėrintis spalvų ryškumas ir skaidrumas, virpantis šviesos ir faktūros pulsavimas pasako daugiau nei patys sudėtingiausi siužetai ir užslaptinti simboliai. Beje, viename kitame paveiksle galime įžvelgti simbolinį aspektą, pvz. drobėje "Menora" (2004), kurioje pavaizduota septynšakė žvakidė.

Daugelį tapytojo paveikslų sunku priskirti vienam ar kitam žanrui, nes ir natiurmortas, ir peizažas neretai egzistuoja tame pačiame paveiksle. Yra ir žmogaus buvimo įrodymų, tai – ant sienos krintantis šešėlis, kambario gilumoje išnyrantis siluetas ("Peizažas – interjeras", 2004).

Už lango atsiveriantis vaizdas ir natiurmortas sujungia ir suvienija skirtingus pasaulius – išorinį, bendrąjį, visų ir vidinį, savąjį, asmeninį ("Veranda žiemą", 2003).

Žiūrėjimo taškas paprastai pasirenkamas iš viršaus. Daiktai paveiksluose struktūriškai pajungti nepriekaištingai kompozicijai. Apgalvota, tiksli paveikslų sąranga suteikia menininko darbams solidžios, brandžios kūrybos statusą. Tuo tarpu potėpių šėlsmas, faktūros akcentavimas, priešingų spalvų, tonų sąskambiai kalba apie nevaržomą, drąsią, aistringą kūrėjo dvasią.