Dailė

Identiteto paieškos

Mārio Grosbaho paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose

Goda Giedraitytė

iliustracija
Mārio Grosbaho darbas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatoma skulptoriaus iš Latvijos Mārio Grosbaho, Latvijos dailės akademijos dėstytojo, "ROJOS" keramikos simpoziumų organizatoriaus bei prestižinės Rygos skulptūros kvadrienalės  (2004) techninio direktoriaus paroda "Made in Latvia" ("Pagaminta Latvijoje"). Ji išsiskiria ganėtinai tiesmuku dviprasmiškumu ir atviru nuogumu (anaiptol nesusijusiu su erotika ar seksualumu). Kita vertus, parodai drąsiai galėtume prisegti etiketę "mokslinė studija". Tad kuo gi intriguoja šiuolaikinis kaimyninės šalies meno pionierius?

Žiūrovo juslės suvirpinamos nuo pat pirmo susidūrimo su savotiškai nerangia aštuonių bareljefinių plokščių ekspozicija. Tik įžengęs į tamsią, vos kelių besiskleidžiančių šviesos srautų nutviekstą patalpą pajunti nesvarumo būseną. O gal nejaukumą, būkštavimus, nesusipratimą? Keliasluoksnės rusvai gelsvos plokštės su makrofotografijomis tampa savotiškais rebusais, kurie kartu ir keri, kelia nuostabą, ir gąsdina, žadina pirmapradį dygaus šleikštulio jausmą.

Šis Mārio Grosbaho projektas – JAV apginto diplominio darbo plėtotė. Pasak paties autoriaus, tai – žmogaus identiteto ir jį supančios fiziosocialinės, politinės, mitinės, informacinės ir kultūrinės žmonijos aplinkos studija. Strategiškai ir populiariai madinga globalizacijos tema Mārio parodoje skleidžiasi netikėtame identiteto paieškų lauke – žmogaus veide. Menininkas suderina popartines nuotaikas, masinio vartojimo produktą ir absoliučiai priešingą intymaus, asmeninio gyvenimo plotmę. Kiekvienam atskleisdamas savo paties veido topografiją Māris rizikuoja atskleisti dar daugiau, tačiau šiuo atveju rizika pasiteisina. Eksploatuojama vizualiai įtaigi forma tampa drastiška išpažinties akimirka, ritualine medžiaga ar paparaciškai naudinga informacija.

Ekspoziciją galima įvardyti kaip tam tikrą tyrimą. Pavyzdžiui, vienam Mārio objektai gali asocijuotis su kalnais, Mėnulio krateriais, kitam – su vaškinių figūrų muziejaus eksponatais, trečiam – su biologiniais eksperimentais. Tačiau tik po kelių akimirkų supranti, jog iš tiesų matai į išorę išverstą vidinį, dažnai žmogaus visokeriopai slepiamą veido inkliuzą – gerokai išdidintus apgamus ir įvairius veido fragmentus. Tikslios jų kopijos įkūnijamos poliuretaniniuose (paties dailininko išrasta medžiaga, kurią reikėtų laikyti tam tikra inovacija) reljefuose. Kopija šiuo atveju yra tarsi lygiateisis asmens veido liudininkas, galbūt net daug tikresnis už greta fotografijose įamžintas "realias" veido detales (tikra postmodernistinė pozicija!). Ganėtinai subtili ir įdomi pusiausvyra, bet svarbiausia – "techniškai ir estetiškai nuostabi!" (prof. Tony‘s May‘us).

Pasak parodos kuratoriaus Igno Kazakevičiaus, "reprezentatyviai pateikti  kūriniai imponuoja fiziologiniu natūralizmu ir jo estetizavimu, beveik renesansiniu dėmesiu detalei". Formuojamas savotiškas kamufliažinis atvaizdo išviešinimo fenomenas, kuris, viena vertus, yra kruopščiai slepiamas, o kita vertus – trokšta būti atrastas, suprastas ir identifikuotas. Taip sukuriama siurealistinė atmosfera – matai objektus, kurių realiai tokiame mastelyje be specialių prietaisų pamatyti neįmanoma. Savotiškas žaidimas su holivudinės produkcijos refleksija – "Brangioji, aš padidinau savo apgamus". Esamos – nesamos būties refleksija. Ironiškas mentalinis ir kultūrinis labirintas, kuriam "perskaityti" reikia pasitelkti siūlomą žemėlapį – milžinišką paties autoriaus veidą, eksponuojamą salės centre.

Apgamas, kaip ir piršto atspaudas – labai asmeniškas asmeninės identifikacijos ženklas. Jį pasitelkdamas Māris Grosbahas neabejotinai kuria patį intymiausią autoportretą, kurio pašonėje kybo klausimas "kas aš esu?". Tačiau ar į jį įmanoma atsakyti "Made in Latvia" perspektyvoje? Ar gali menininkas tokiomis veido "puošmenomis" formuluoti tautinio identiteto klausimą? "Ar tikrai nuo pasaulinio pripažinimo menininką skiria tik DNR ir pilietybė?" (I. Kazakevičius). Identiteto apibrėžimą riboja keletas faktorių – rasinė, tautinė, religinė, politinė, socialinė, mentalinė, kultūrinė ir kt. savivoka bei saviraiška. Māris Grosbahas parodoje eksploatuoja tik genetiškai paveldėtus kodus ir taip atsigręžia į pačias tautos ištakas. Bet juk lygiai taip pat, anot parodos kuratoriaus, "nepaprastai aiškiai ir lakoniškai, tačiau labai efektingai išreikšta koncepcija, natūros imitacija sintetinėmis medžiagomis ir preciziškas atlikimas ("hand made" – G.G.), teigiantys šiuolaikinio menininko kalbos universalumą, galėtų būti traktuojami ekspozicijoje "Made in the world". Vadinasi, nors Mārio Grosbahso paroda labai patraukli, iš tiesų ji tolygiai skleidžiasi ne tik Latvijos, bet ir Europos, ir viso pasaulio kontekste.