Iš arti ir iš toli

Henrik Plenge Jakobsen. "J’accuse"

Smalsumas ir saldaus laukimo nerimas švelniai kunkuliavo dar nemačius pačios parodos, tik šurmulį ją instaliuojant. "Populizmas" – ambicingas projektas, kuriuo siekiama aprėpti šiuolaikinio meno kontekste vykstančius politinės problematikos tyrimus, bandoma išskrosti daugiasluoksnį ir įvairiakryptį politinį populizmą ir taip nustatyti ne jo mirties, bet atsiradimo stimuliatorius. Parodos kuratorių skatinami menininkai žvalgėsi į platesnį – politinį, socialinį, ekonominį, kultūrinį – populizmo kontekstą, nesitenkindami vien nepalankia kritika ar tyrimų rezulatatais. Autoriai orientavosi pagal pasaulio peripetijų žemėlapį, bandė aktyviai dalyvauti juos supančiame gyvenime, ieškoti populistinio diskurso ir meninių procesų bendrybių ar skirtybių.

Parodoje populistinio pasaulio problematika analizuojama remiantis politiniais faktais ar realybės dramomis. Kaip ir buvo galima tikėtis, menininkai protestuoja prieš karą Irake, linksniuoja Busho pavardę, kritikuoja rasizmą. Daug dėmesio skiriama nacionalinėms ir socialinėms grupėms. Žodžiu, pasitelkus šiuolaikinį meną narstomas populizmo fenomenas kritikos ar replikų ugnį nukreipiant reikiama kryptimi. Pabandykime žvilgtelti, kas parodoje artima lietuviškiesiems populizmo virpesiams, o kas tolima, nors kitame kontekste gal ir sukeltų karštas diskusijas.

Prie įėjimo į parodą pasitinka Jenso Haaningo ir Superflex kūrinys "Lankytojų skaičius" – didelė švieslentė ant ŠMC fasado, įkyriai rodanti parodos lankytojų skaičių. Aparatas sujungtas su ŠMC kasa ir taip neva įrodo demonstruojamų skaičių tikslumą bei patikimumą. Juk tai – Lietuvoje klestintis populistinis metodas – veikimas paprastomis priemonėmis siekiant pakurstyti plačiuosius gyventojų sluoksnius ir taip pakoreguoti jų galvojimo kryptį. Fiktyvus populiarumo garantas, efektyvus poveikis manipuliuojant potencialių aukų jausmais. Švieslentė nemaloniai primena lietuviškų reitingų svarbą, įtakas, simuliacijas ir pasekmes. Parodijuojamas liguistas potraukis reitingams, politikų skirstymas, karščiausių naujienų antraštės: "Brazauskas nukrito į trečią ar į kitą vietą, o Adamkus vis dar tebėra Nr.1". Reitingai nustatinėja institucijų, žmonių prestižą, padeda ieškoti politinių, kultūrinių, komercinių herojų. J. Baudrillard‘as pasaulio simuliacijai iliustruoti pateikia viešosios nuomonės tyrimus, kai tarp tyrimo metu paskelbtų nuomonių ir tikrų viešųjų nuomonių skirtumas nebeįrodomas, nors visiems akivaizdus. Abi tikrovės egzistuoja, tačiau ribos tarp jų nustatyti nebeįmanoma. Simuliuojamų įvykių scenarijai, jų melagingumas numanomas, bet vis tiek beviltiškai patikimas.

Lietuvoje populistinė retorika veši, klesti ir kitaip cirkuliuoja politiniuose procesuose. Lietuviška populistinė politika žaidžia nacionalistiniais motyvais, kurie gimdo ir kultivuoja ksenofobinius elementus. Todėl prasminga panagrinėti "Esto TV" videofilmą "Rinkis tvarką" – kiek cinišku humoru pasaldintą estiškų fobijų išklotinę, visiškai atitinkančią ir mūsų situaciją. Autorių pozicija – aktyvi ir kritiška. Autoriai nebijo pasakyti, kad Bushas yra beveik Dievas ir atėję į antiamerikietišką akciją mojuoti JAV vėliava bei iškilmingai skanduoti "Amerika". Jų pasirinkta paradoksali strategija ir suteikia kūriniui žavesio. Stojant į ES didžiąją Estijos visuomenės dalį neramino imigracijos problemos. Visuomenėje susiformavusi socialinės patologijos forma – ksenofobija. Kaip ir Lietuvoje – ir valdžia, ir tam tikra žiniasklaidos dalis trykšta rasistinės, antisemitinės ir nacionalistinės demagogijos čiurkšlėmis. Kūrinyje estų valdžia prisiima tautos, nacijos gelbėtojo nuo degradacijos vaidmenį. Vienas politikas yra pasakęs: "Ar esate matę dirbantį negrą? Jie tik šlaistosi gatvėmis ir nieko neveikia". Autoriai naudoja radikalią strategiją siekdami diskredituoti rasinės neapykantos, netolerancijos kitataučiams nuotaikas, it opią žaizdą atverdami socialinę problemą. Lietuviai, lygiai kaip ir estai, įsivaizduoja, kad "afrikiečiai ir arabai prievartaus mūsų moteris ir šlapinsis mums į stiklines". O didžiausia estų (ar lietuvių) socialinė katastrofa esą įvyktų prasidėjus vietinių gyventojų ir kitataučių maišymuisi. Nacionalistinių nuotaikų skatinama, atsiribojusi nuo europinio konteksto Estija (ar Lietuva) galėtų tapti arkliena mintančia egzotiška, bet baigiančia išnykti Europos tautele.

Stig Sjölund. "Ride.1"

Turbūt estai, kaip ir lietuviai, bijo tokios situacijos, kokią matome Otto Snoeko fotografijose iš Amsterdamo ar Roterdamo karibiškų karnavalų ar panašių linksmybių, dvelkiančių globalinių spalvų įvairove. Nors apsvaigusios fizionomijos, masinis kvaitulys bemaž nesiskiria nuo įvairių lietuviškų oro balionų ar alaus švenčių. Tik pas mus akivaizdus ekstravagantiškos išvaizdos personažų ir kitataučių stygius. Tarp popkultūros maskarado ir populistinio diskurso dedamas lygybės ženklas – duokit publikai duonos ir žaidimų, ir viskas bus OK.

Jani Leinonen "Kokteilis" ar Superflex "Superparduotuvė" primena komercines teritorijas, kičine retorika ir prekių pateikimo estetika artimas Gariūnų turgui. Būtų smagu, jei dar egzistuotų ir galimybė derėtis.

Nemažai darbų demaskuoja žiniasklaidos, kaip fundamentalaus populistinio kalbėjimo tono formuotojos ir propaguotojos, vaidmenį. Tačiau įdomiausias pasirodė gigantiškas suglamžytas kinų menininko Wang Du laikraštis "The Business". Įspūdingai apgaulinga jau pati vaizdinė kūrinio išraiška, nesitenkinama vien koncepcija. Kartu taikliai parodomas žiniasklaidos efemeriškumas ir perdėta svarba.

Dideliais matmenimis ir žmogaus percepcijos silpnybėmis manipuliuoja demonstratyvus juodas Jenso Haaningo užrašas "Lietuva", primenantis populistinę lozungų retoriką. Grafinis dirgiklis lengvai įgyja paviršinio paveikumo. Šiuo atveju naciją vienija bendrumas, kurį teikia kalba.

Operuodamos reklamine kalbėjimo maniera Le Chevallier savo darbe "Safe Society" siūlo pasitelkus utopinį populizmą įgyvendinti idealią visuomenę be dabartinio gyvenimo ydų ir defektų. Tai galėtų būti pagrindinis Darbo partijos pažadas per būsimus rinkimus. Neįvykdomi pažadai ir neįgyvendinamų svajonių pasiūlymai lietuvių publikai patinka. Tik bealkoholio viskio variantas turėtų būti kiek pakoreguotas.

Turėtume atkreipti dėmesį ir į darbus, kurie lietuviškame kontekste atrodė kiek nebylūs. Melancholiškas, bet truputį svetimas, labai subtiliai pagrindinę parodos temą atsklaidžiantis pasirodė turkų menininkės Fatma Akinci videodarbas "Zilgit". Zilgit – tai plakimas liežuviu, išreiškiantis karštų musulmonų moterų teigiamas emocijas. Tačiau šiame darbe autorė ignoruoja emocines reikšmes siekdama zilgit suteikti politinių ir socialinių moters protesto intonacijų.

Pabėgimas iš kolektyvinių intrigų į intymias diskusijas fiksuojamas Mauricio Diaso ir Walterio Riedwego videodarbe "Aukščiausio laipsnio ėdrumas", kur bandoma apčiuopti vyrų sekso industrijos bruožus. Tobiaso Zielony fotografijos ( "Iš serijos degalų kolonėlė", "Iš serijos komendanto valanda"), kurių tema – asocialaus jaunimo gyvenimo būdas, atrodė tarsi blyškus bandymas kalbėti apie sistemos normatyvumą "suteikiant balsą užgožtiesiems" (iš ŠMC internetinio puslapio).

Pero Kirkeby peizažai iš Larso von Triero filmo "Prieš bangas" užsklandų – tai sustabdytų akimirkų vaizdai su septyniomis deklaratyviai išdėstytomis tezėmis, iliustruojančiomis filmo turinį. Bet vinjetės ir lieka tiesiog gražiais vaizdais, papildytais visiems žinoma roko klasika. Sarrah‘os Morris filmas "Los Andželas" – tai prabangi odė miestui, kurio reklaminis blizgesys toks svetimas ir tolimas mums.

Buvusio Ispanijos ministro pirmininko J.M. Aznaro, pačių ispanų nemėgstamo dėl vykdytos proamerikietiškos politikos, portretai verčia nebent susimąstyti, ar mūsų ministras pirmininkas A. Brazauskas būtų toks pat fotogeniškas...

Iš visų ŠMC kampų sklindantis populistinis alsavimas sekina. Marširavimas per visą parodos landšaftą, perpildytą užgriūvančiais vaizdais, plytomis, vitrinomis, balionais, plakatais, lozungais, šikšnosparnių skleidžiamais šnaresiais, slegenčiais tankų siluetais, karuselėmis, ilgais rymojimais ties videoprojektoriais, surauktais budėtojų žvilgsniais iš pradžių sukelia kone frustraciją. Supranti, kad dar ne kartą reikės užsukti į parodą, kad permąstytum galimas populizmo tyrimų strategijas ar metodus.

Gaila tik, kad turint menotyrininko privilegijas nereikia pirkti bilieto – tad lankytojų skaičių fiksuojanti lenta mano apsilankymo nepažymi. Todėl ir parodos reitingų pakelti negaliu – tampu tik fiktyvumo suokalbininke.