Gelmių aidas

"Jūros gelmėse"

Alejandro Amenabaras sukūrė filmą pagal tikrą Galicijos žvejo Ramono Sampedro gyvenimo istoriją. Dėl nelaimingo šuolio į jūrą nuo 26 metų jis negali pajudėti. Atrodytų, ką čia galima parodyti? Pasirodo – labai daug. O netikėčiausia, kad filmas – šviesus ir kartais net linksmas, nepaisant to, kad didžiausias Ramono troškimas – garbingai numirti.

Sunku būtų rasti tikslesnį filmo apie paralyžiuotą žmogų pavadinimą už "Jūros gelmėse" ("Mar adentro", Ispanija, Prancūzija, Italija, 2004). Jis nurodo mažiausiai tris filmo sluoksnius: jūra kaip galinga vidinio judėjimo metafora, konkreti jūros gelmė, kur nuo uolos šokęs herojus susižalojo ir visam gyvenimui tapo prikaustytas prie lovos, ir gelmė kaip bandymas pasinerti į save, žmogiškumo ribų tyrinėjimas.

Šis filmas – ne tik režisieriaus, bet ir Ramoną vaidinančio aktoriaus Javiero Bardemo triumfas. Ir gal šis skambus žodis čia nepasirodys perdėtas. Bardemas kuria gilia gyvenimiška išmintimi ir sąmoju apdovanoto herojaus paveikslą beveik nepastebimai – tarsi švelniai formas apgaubiantį sfumato. Nejudrus kūnas ir itin gyvas, kartais net ironiškas veidas. Lūpomis laikydamas tušinuką Ramonas rašo knygą ir visiškai nėra užsisklendęs nuo supančio pasaulio. Priešingai – jo šmaikštūs pastebėjimai ir savitas požiūris it magnetas traukia žmones, kuriems Sampedro tampa stiprybės šaltiniu. Jis netgi sužavi gražias ir protingas moteris – tarsi patvirtindamas seną tiesą, kad moteriai reikia ne vyro galios, o supratimo.

Ramoną pažįstame ne tik iš jo kalbų – labiausiai jis atsiskleidžia bendraudamas. Su juo besirūpinančio brolio šeimos nariais bendrauja paprastai ir neinkšdamas. Jis supranta, kad yra priklausomas nuo jų, bet neleidžia nei sau, nei jiems pasijusti aukomis. Brolio sūnui jis tampa tikru gyvenimo mokytoju, o sūnėnas – jo rankomis ir kojomis. Dar geriau Ramono charakteris išryškėja bendraujant su moterimis. Jos ateina genamos užuojautos ir trokšdamos padėti – bet iš tiesų pagalbos reikia joms pačioms – ir Ramonas pačiu savo buvimu joms suteikia vilties.

Tik nemanykite, kad tai kokio nežemiško angelo istorija – filmo kūrėjai ir aktorius rodo ne idealų kankinį, o paprastą žmogų – su pykčio ir ironijos protrūkiais, su kartais aplankančiu liūdesiu. Tačiau tos akimirkos nenustelbia jo optimizmo (taip ir norisi pasakyti – prigimtinio, bet veikiausiai – išsiugdyto). Jis nepyksta ant viso pasaulio, atlaidžiai žvelgia į kitų trūkumus – todėl žmonės jį myli, jis net tampa savotiška Ispanijos žiniasklaidos žvaigžde. Tai kodėl jis nori pasitraukti iš gyvenimo? Ir tas noras jo neapleidžia 29 metus, nepradingsta net sutikus nuostabią moterį?

Ramono atsakymas paprastas – orumas. Tai ne tik sugebėjimas nemeluoti sau, bet ir pagarba kito asmenybei, jos visavertei raiškai. Ne, tai nėra silpnesnių ar neįgalių (savi)diskriminacija, bet pagarba žmogaus moraliniam apsisprendimui. Tik tu pats žinai savo tobulėjimo kelią – ir nei teismas, nei bažnyčia, nei pageidavimų radijas ir mylintys žmonės aplinkui negali už tave priimti sprendimų. Ir čia reikia pripažinti režisieriaus ir operatoriaus talentą – nes stipriausias argumentas Ramono naudai yra ne tai, kad teismas jam nesuteikia žodžio, ne išmintingas ginčas su taip pat paralyžiuotu kunigu, ne bendravimas su moterimis ir vaikais. Daugiausia pasako įvaizduojamas Ramono skrydis virš mažo miestelio prie jūros, galingas skrodžiamos erdvės ir minties valdomo kūno pojūtis. Jūs manote, kad turint tokią vaizduotę ir didelę širdį kūnas nebūtinas? Netiesa. Gyvenant žemėje jis reiškia laisvę.