Tapatybės beieškant

Audrius Novickas. "Trispalvė dėlionė"

Pavasario impulsai juntami ir meniniame sostinės gyvenime. Sukantis "Kino pavasario" festivaliui "Lietuvos" kino teatre ir besiruošiant grandiozinei ŠMC parodai "Populizmas", Audriaus Novicko projektui "Brastos" atiteko apšildančiojo vaidmuo. Šiuo projektu pratęsiamas 2004 m. pradėtas "Emisijos" parodų ciklas.

Parodą sudaro trys kūriniai, žymintys ir kartu atvirai kvestionuojantys asmeninės, sociokultūrinės ir nacionalinės tapatybės galias ir ribas. Novicko akiratin patenka itin dažnai kultūrologų, sociologų ir šiuolaikinių menininkų tyrinėjama identiteto problematika. Taigi parodoje ieškosime ne naujų iššūkių ar temų, bet įdomių identiteto analizės būdų ir interpretacijų.

Turbūt tiek vizualiai, tiek idėjiškai skvarbi instaliacija yra "Trispalvė dėlionė". Žaidžiama esminiu valstybės ir tautos simboliu – vėliava, turinčiu "įsivaizduojamas bendruomenes" vienijančios magiškos galios. Instaliaciją sudaro dešimties pasaulio šalių vėliavos, kurias vienija trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos) variacijos. Visos vėliavos išdėstytos chronologiškai – nuo seniausios, o kartu ir mažiausios iki naujausios ir didžiausios. Autoriui nebuvo svarbus autentiškų vėliavų atspalvis – svarbiausius klausimus išprovokuoja simbolinis geltonos, žalios ir raudonos spalvos krūvis ir jų naudojimo priežastys.

Pasitelkdamas vėliavas ir keldamas nacionalinio identiteto unikalumą kompromituojančius klausimus Novickas atlieka geopolitinį tyrimą. Kuo paaiškinti tai, kad lietuviškos trispalvės spalvos atsikartoja Bolivijos ir Etiopijos, Senegalo ir kitų Afrikos šalių vėliavose? Juk vėliava, kaip simbolinis skiriamasis tautos ženklas, etalonas, apgaubtas patriotinio patoso, garbės ir pripažinimo aura, turėtų būti unikali? Bolivija – pirmoji šalis, kurios vėliava buvo nuspalvinta raudona, geltona ir žalia spalva. Jos turėjo simbolizuoti didvyrių kovas, šalies naudingąsias iškasenas bei gerovę, gamtą, derlingumą. Pažvelgus į lietuviškos trispalvės simboliką atrasim beveik adekvačias reikšmes. Geltona – saulė, šviesa, gerovė; žalia – gamtos grožis ir viltis; raudona – žemė, drąsa, pralietas už tėvynę kraujas. Spalvų kombinacijos visada atspindi šalies istorines peripetijas, kraštą apibendrinančius vaizdinius, vertybių orientyrus, tad nenuostabu, kad spalvinis Etiopijos vėliavos derinys atkoduojamos panašiu kodu. Tik geltona spalva siejama su religine laisve. Etiopija, kaip vienintelė kolonizacijos išvengusi Afrikos šalis, tapo laisvės simboliu kitoms Afrikos šalims, adaptavusioms raudonos, žalios ir geltonos spalvos kombinacijas savo nacionalinei simbolikai. Stebint kartu sukabintas vėliavas iškyla universalios bendražmogiškos spalvinės išraiškos idėja.

Ir kūrinyje "ID" Novickas tiesiog žongliruoja tiesiogine tikrovės medžiaga, analizuoja tapatybę išryškindamas politinius, socialinius, etninius procesus. Asmeninio tautinio menininko identiteto paieškos narciziškai išviešinamos pasitelkiant autobiografinį naratyvą. Arba, kitaip sakant, "ištraukiant" iš autobiografijos pasakojimo svarbų faktą (autorius turi karaimiško kraujo), kurį siekiama atgaivinti norint pajusti natūralų kitoniškumą, išprovokuoti kitokios tapatybės formuluotę.

Videoperformanso metu Novickas pabrėžtinai dirbtinai bando formuoti savo identitetą, kurti "AŠ" tapatumą, užčiuopti karaimiško kraujo pulsą. Identitetas išsikristalizuoja identifikuojantis su kito suvokimu, atrandant ryšį ar skirtumus su juo, trokštant patirti kolektyvinį bendrumo jausmą su religine bendruomene, tauta, socialiniu sluoksniu, gimine. Bendros karaimų kalbos ar religijos nepažinumas ir neįmanomumas Novickui laiduoja tik spekuliatyvias, trivialias tautinio identiteto konstravimo galimybes. Todėl autorius manipuliuoja žinomais įvaizdžiais – skirtingų kultūrų tradicijas ir specifiką reprezentuojančiais bei dažniausiai kitų vartojamais maisto patiekalais (karaimišku kibinu ir lietuvišku cepelinu), iš kurių mėgina lipdyti savo nacionalinio tapatumo kontūrus. Trakų pilies fone savo atsineštus nūdienos vartojimo patogumą iliustruojančius plastikinius baldus ir įrankius autorius įpina kaip masiškumo atributus. Bejausmis, mechaniškas valgymas tarsi sugestijuoja, kad nieko pakeisti negalima. Juslinių, gastronominių pojūčių netikrumas, popkultūriškas kalbėjimo tonas sukelia absurdiškumo nuotaiką, tačiau akcentuoja autoironiją ir socialinės kritikos judesius.

Identitetas aiškiai yra nulemtas etniškumo ir genetiškumo. Tad gal nieko ieškoti nei formuoti nereikia? Tačiau individualaus tapatumo formavimosi procesai vyksta vartotojų visuomenėje. Prisidengiant tikrų karaimiškų šaknų paieškos šydu kuriamas simuliakrinis tapatumas. Tapatumo konstravimas ir dekonstravimas adekvatus tapatumo pagaminimui ir suvartojimui. Juk viskas, kas pagaminta, turi būti ir suvartota!

Bandant patekti į Novicko parodą reikia pereiti "Totalinės evakuacijos" tuneliu, "išklotu" evakuacijos planų mozaika. Chaotiškai iškabinėtos įvairių kultūros ir švietimo įstaigų evakuacijos schemos tarsi signalizuoja žinių stygių, nes nelaimės atveju norint surasti išsigelbėjimo kelią dar ilgai tektų analizuoti schemą.

Novicką sudomino labirintiškas evakuacijos planų klaidumas ir sudėtingumas, verčiantis suabejoti jų funkcionalumu. Šią situaciją patvirtina ir vaizduojamos edukacinės ir švietimo įstaigos – į jas ir iš jų taip pat sunku rasti kelią. Jos tampa tarsi artefaktais, neturinčiais pozityvaus efekto. Nubraižyta pastatų anatomija atrodo totaliai nefunkcionali, kaip ir didžioji dalis reprezentuojamų institucijų.

Tačiau autorių šie planai veda abstraktesnių ir fundamentalesnių problemų link. Tunelis, labirintas yra artimi gyvenimui; svarbūs tampa įėjimo ir išėjimo taškai, sudarantys galimus kaitos procesus.