Kinas

Seno gero kino injekcija

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Švelni oda"

Tik atsisėdęs prie kompiuterio supratau, kaip pasiilgstu Franēois Truffaut filmų. Pasiilgstu juose slypinčio subtilumo, sinefiliško žaidimo kino prasmėmis, paprastų istorijų daugiaprasmiškumo ir liūdesio. Liūdesys ir žavėjimasis visais kino pavidalais atskleidžia patį režisierių, kuris visą gyvenimą liko nemylimas vaikas, prieglobsčio ir ramybės ieškantis kino salėje. Kažkas yra pasakęs – jis kūrė filmus todėl, kad nereikėtų gyventi realybėje.

Filmas "Švelni oda" (LTV, 27d. 23.10) sukurtas 1964-aisiais. 1967 m. režisierius taip aiškino filmo atsiradimą: "Kol mes nekantriai laukėme "Farenheito" (filmas "451 laipsnis pagal Farenheitą" pasirodė 1966 m. – J.Ū.) filmavimo pradžios, kilo mintis sukurti kokį nors filmą. Norėjau susieti kelis perskaitytus tekstus ir panaudoti mane labai sujaudinusią knygą apie Jacqou bylą. Tai buvo žmogus, kuris iš visų jėgų stengėsi paslėpti visiems akivaizdžius dalykus. Mane sujaudino jo dviveidiškumas. Pagalvojau, kad kartais dviveidystės negalima laikyti yda. Gal nekalbėjime visko, kas tau ant liežuvio, ir esama kažko racionalaus. Jacqou tai labai sekėsi. Tas žmogus būtų leidęsis sukapojamas į gabalėlius, bet nepripažinęs to, kas buvo visiškai akivaizdu ir žinoma visai Ženevai. Tik jis vienas nesuprato, kad apie tai žino visi. Norėjau parodyti tokį žmogų, parodyti banalią istoriją taip, kad ji visiems atrodytų labai nauja. (…) Aš, kaip ir dauguma režisierių, supriešinu savo filmus, stengdamasis kitame filme pasakyti ką nors priešinga tam, kas buvo kalbama ankstesniame. "Žiulis ir Džimas" dvelkė romantikos, sentimentalumo, pakilumo aromatu – pasijutau apgavikas, pernelyg egzaltuotai rodantis meilę. "Švelnios odos" meilė yra liūdnesnė. Be apgaulės ir poezijos norėjau parodyti, kad jei istorija yra siaubinga, ji yra siaubinga be jokių pagražinimų. Tame ir glūdi filmo esmė, būtent už tai ir reikia mokėti. Nenoriu pasakyti, kad filmas neturi trūkumų, bet juk jį peikia net už privalumus."

Filmo herojus – keturiasdešimtmetis Paryžiaus rašytojas Pjeras Lašnė. Skrisdamas į Lisaboną skaityti pranešimo apie Balzacą (Truffaut labai mėgo Balzacą ir buvo tikras jo kūrybos žinovas; skirtinguose filmuose rasime daug nuorodų į Balzaco kūrinius), jis susipažįsta su stiuardese Nikole. Užsimezga romanas, apie kurį vėliausiai sužino Pjero žmona Franka. Vieną dieną ji pasirodo Pjero pamėgtoje kavinėje su šautuvu rankose…

Rusų kritikas Andrejus Šemiakinas filme įžvelgia tris mįsles. Pirmoji susijusi su pavadinimu – kieno ta "švelni oda"? Literatūrologo, intelektualo Pjero Lašnė, moderniojo XX a. viduryje gyvenančio taip, tarsi vis dar tęstųsi XIX a. kultūros oazė? Ar nesusitaikiusios su neištikimybe jo žmonos Frankos? Ar stiuardesės Nikolės, nenorinčios, kad kiti spręstų ir galvotų už ją?

Antroji mįslė susijusi su žanru. Tai lyg ir melodrama, bet režisierius sąmoningai atsisako visko, kas suteiktų filmui daugiau sensacingumo. Vienas kritikas kriminalinį filmo finalą yra pavadinęs "matematiška keršto logika".

Trečioji mįslė susijusi su postmodernizmu, kai gelmės ieškoma kino kalbos elementuose, galinčiuose pasiekti archajiškuosius semantikos sluoksnius. Už pagrindinio herojaus slypi daugybė kultūros herojų, už filmo išeities situacijos – tam tikras parasiužetas: meilės trikampį užbaigia begalybė.

Klasikinį prancūzų romaną – Choderlos de Laclos "Pavojingus ryšius" kinas labai mėgsta. Jį ne kartą ekranizavo ir patys prancūzai, ir amerikiečiai. LNK "Snobo kinas" (28 d. 22.40) rodo vieną originaliausių ekranizacijų, kurią 1988 m. sukūrė Milošas Formanas. Tai filmas "Valmontas" (turėtų būti "Valdonas", bet kadangi televizijos visiškai suamerikonėjo, matyt, nutarta pavadinimą rašyti taip, kaip herojaus pavardę taria amerikiečiai). Šio filmo nelaimė ta, kad jis buvo kuriamas ir ekranuose pasirodė beveik kartu su kita romano ekranizacija – Stepheno Frearso "Pavojingais ryšiais". Formanas pralaimėjo, nes jo filme nebuvo žvaigždžių – tik jauni ir tada dar niekam nežinomi Colinas Firthas, Annette Benning, Fairuza Balk, Meg Tilly. Be to, režisierius labiausiai iš kitų ekranizuotojų nutolo nuo literatūrinio originalo, pagrindine jo filmo heroje tapo Sesilė. Įvykiai rodomi jos akimis. Ta Sesilės perspektyva suteikia filmui net komedijos bruožų. Priešingai nei Frearsas, rodantis subrendusius žmones, Formanas nuolat primena žiūrovams, kad jo herojai – labai jauni. Sesilei ir Danseni – tik po šešiolika, markizė, Valmonas – ne ką vyresni. Jų meilės mūšiai neprimena šaltakraujiško karo, tik vaikų žaidimus, kurie netikėtai gali tapti pavojingi. Formanas drąsiai sukeičia akcentus, tad jo pasakojama istorija pirmiausia yra ne Sesilės jausmų lavinimo drama, o seksualinio jaunos mergaitės auklėjimo istorija. Būdama visiškai beginklė ją supančiame meilės kovų meistrų pasaulyje, ji vis dėlto pasiekia savo tikslą. Greičiausiai dėl "natūralaus sugebėjimo būti netikra" ir toliau sėkmingai skinsis sau kelią. Nenoriu dar kartą būti apkaltintas antiamerikietiškumu, bet, mano galva, garsusis romanas Formanui tapo geru pretekstu pasvarstyti apie amerikiečių tautinės moralės ypatumus. Ir dar tikiuosi, kad seni filmai pažadins senojo kino ilgesį. Pavasarį ypač stinga ne tik vitaminų.

Jūsų – Jonas Ūbis