Iš Afrikos

Silvija Brum dirba vertėja Jungtinėse Tautose. Vieną vakarą ji išgirsta slaptą pokalbį reta Afrikos kalba. Silvija supranta, kad rengiamas pasikėsinimas į žiaurumu pagarsėjusį Afrikos šalies Matobo (geriau su įvykiais Afrikoje susipažinę žiūrovai šioje išgalvotoje šalyje įžvelgs daug paralelių su Zimbabve) prezidentą, kuris rengiasi atvykti į JAV ir sakyti kalbą JT. Informacija ji pasidalija su saugumo tarnyba. Tačiau specialiajam FTB agentui Keleriui Silvija kelia įtarimų. Jis pradeda tyrimą, kurio rezultatai, regis, spėliones patvirtina. Tačiau netrukus jis priverstas patikėti Silvija…

Sidney Pollackas, 1975 m. sukūręs garsų filmą "Trys Kondoro dienos", prisidėjo prie politinio trilerio žanro atsiradimo. Filmo herojų – CŽV bendradarbį persekioja jo paties organizacija. Vėliau panašius motyvus Pollackas plėtojo filmuose "Havana" ir "Firma". Naujame filme taip pat juntamas režisieriaus polinkis tirštinti spalvas kuriant ypatingą įtarumo atmosferą. Pollackui padeda ne tik palaipsniui atsiverianti asmeninė Silvijos, bet ir jos fone rutuliojama politinio sąmokslo istorija: teroristais apsimetantys Matobo prezidento šalininkai net susprogdina autobusą Niujorko centre. Režisierius daug dėmesio skiria Silvijos ir Kelerio santykiams. Du negandų patyrę žmonės (Silvijos šeima žuvo Afrikoje, Kelerio žmona prieš keletą savaičių užsimušė autokatastrofoje) traukia vienas kitą. Jų suartėjimą režisierius nuolat "atskiedžia" įtempto veiksmo intarpais. Kartais Silvijos ir Kelerio bendravimas pernelyg saldus (kai herojai beveik sinchroniškai rauda iš gailesčio sau), kartais pajunti meilės laukimo intonaciją, kuria žavėjo vienas garsiausių Pollacko filmų "Iš Afrikos". Pollackas visada renkasi talentingus aktorius. "Vertėjoje" vaidinančių gerų aktorių Nicole Kidman ir Seano Penno duetas, be abejo, būtų dar įtikinamesnis, jei ne tie perdėtai sentimentalūs epizodai.

Vis dėlto, filme yra kelios scenos, dėl kurių verta keliauti į kino teatrą. Visų pirma – scena, kai Silvija pasakoja afrikiečių parabolę apie atleidimą: sugautas žudikas murkdomas į vandenį, o jo aukos artimieji turi nuspręsti, ar leis jam nuskęsti, ar išgelbės. Tik tie, kurie pasigaili žudiko, gali susitaikyti su praradimu. Kerštaujant tai neįmanoma. Ši parabolė nėra tik dialogo puošmena, nes visą filmą abu herojai taip pat turi rinktis, kaip pasielgti. Jie – tikri amerikiečiai, todėl ir individualistai: viską lemia tik asmeninis pasirinkimas.

Kartu filmas kelia ir globalesnius pasirinkimo klausimus. Filmo personažai suvokia, kad prezidentas Zuvanis (jame lengva atpažinti Robertą Mugabę) yra korumpuotas diktatorius, savo šalyje atvirai vykdantis genocidą. Tačiau Keleris ir jo kolegos priversti saugoti prezidentą, nors patys trokšta jo mirties. JT atstovai, matyt, tai irgi gerai supranta, tačiau suteikia žudikui aukščiausią tribūną, apsaugosiančią jį nuo Hagos teismo. Pollackas šiame filme dar kartą konstatuoja, kad didžioji politika neturi jokių moralinių skrupulų. Kartu jis netiesiogiai prisimena tuos laikus, kai būsimuosius zuvanius palaikė pasaulio intelektualai, nes jauni buvusių kolonijų politikai teikė daug vilčių, kad Afrikoje bus sukurtos pažangios visuomenės. Pamenu vieną dokumentinį Piero Paolo Pasolini filmą, kuriame jis fiksuoja savo kelionę į pokolonijinę Afriką ir bendrauja su universiteto studentais, neslėpdamas, kad būtent šiam žemynui priklauso pasaulio ateitis. Deja, politikai išsigimė, o Afrikoje jau kelis dešimtmečius nesibaigia pilietiniai karai ir masinės žudynės. Tik retas intelektualas ir vienas kitas politikas bando suvokti ir kaip nors pakeisti tragišką Afrikos likimą. Ciniška pasaulinė politika gyvena pagal savo dėsnius. Tačiau "Vertėja" teikia vilčių, kad ne tik kinematografinė mada kino kūrėjus verčia atsigręžti į genocido, AIDS epidemijos ir bado kamuojamą žemyną. Pollackas, matyt, kaip ir jo filmo herojė, jaučia Afrikai daug sentimentų, gal todėl toks skaudus ir baisus tas filmo pradžios epizodas kapinynu virtusiame Matobo stadione. Nerūpestingai kamuolį spardančių berniukų tapimas monstrais apie tragediją pasako kur kas daugiau nei ilgi informatyvūs straipsniai ar televizijos reportažai.

Be abejo, filme visko yra per daug – siužeto linijų ir nelabai įtikinamų posūkių, melodramiškų efektų. Kartais prieš režisieriaus valią tai filmui suteikia net komiškumo – pavyzdžiui, finalinis Zuvanio ir nežinia kaip į griežtai saugomą kambarį patekusios Silvijos susidūrimas. Kad filmui buvo kruopščiai ir nuoširdžiai rengtasi, liudija ir reklaminiu filmo privalumu tapęs filmavimas autentiškose Jungtinių Tautų patalpose (tiesą sakant, filme kartkartėmis pasigirsta šios gerokai susikompromitavusios organizacijos gynimo motyvas), ir net specialiai filmui iš populiarių Afrikos suahili ir shona kalbų sukurta nauja kalba (noras apsidrausti ar dar vienas diplomatinis gestas?..). Kita vertus, gal ne vieną atsitiktinai salėje atsidūrusį žiūrovą (arba tiesiog Nicole Kidman gerbėją) šis filmas paakins kitaip pažvelgti į civilizuoto pasaulio periferijoje nepelnytai atsidūrusį žmonijos lopšį? Juk net kine parodytos politinių manipuliacijų pamokos palieka pėdsakų.

Živilė Pipinytė