Muzika

Apie Edmundo Gedgaudo recenziją "Sudėtingi likimai"

mums rašo

Balandžio 15 d. "7 meno dienos" išspausdino Edmundo Gedgaudo recenziją "Sudėtingi likimai" apie balandžio 8–9 d. LNOBT parodytą G. Verdi operos "Likimo galia" premjerą.

Vienas svarbiausių teatro tikslų – parengti ir pristatyti spektaklį. O ilgo paruošiamojo darbo rezultatas yra premjera. Tai svarbiausias teatro gyvenimo įvykis, jo darbo tikslas ir rezultatas. Sakoma, kad teatras dirba publikai, tačiau publikos skonį bei vertinimus dažnai formuoja profesionalūs kritikai. Jų recenzijos yra neatskiriama premjeros įvykio dalis.

Vertinant spektaklį kartu su objektyviu profesinių dalykų įvertinimu visada egzistuoja ir subjektyvus skonio kriterijus. Todėl kritiko, kaip ir kiekvieno žiūrovo, teisė turėti savo nuomonę yra neginčijama. Visgi viešas kritiko žodis ir jo reikšmė įpareigoja laikytis tam tikros minčių dėstymo etikos bei būti už tą žodį atsakingam.

Šį kartą nustebino E. Gedgaudo recenzijos apie paskutiniąją teatro premjerą tonas ir etika. Pyktis, kurio kupina recenzija ir kuris užgožia bet kokius objektyvius teiginius, nedaro garbės kritikui ir neleidžia šio kritinio straipsnio laikyti profesionaliu. Manome, kad nei fiziniai solisto duomenys (kviestinis solistas Badri Maisuradzė pavadintas "balsingu mėsos kalnu", čigonės Preciozilos vaidmenį atlikusios Inesos Linaburgytės figūroje pabrėžiama "ypač viena jos dalis"; ką tuomet rašytume apie Montserrat Caballe ar Luciano Pavarotti?..), nei žmogaus gyvenamoji vieta (choreografas portugalas Arthuras Pita – sarkastiškai patikslinama – "aišku, gyvenantis Londone") ar tautybė (scenografas Gilesas Cadle‘as – "gal anglas, o gal airis, nes debiutavo Dubline") kultūringam žmogui neturėtų suteikti progos piktoms, ironiškoms pastaboms.

Ir visiškai nesuprantama, kaip po šitokiu tonu parašyta recenzija atsiranda "P.S." apie Popiežiaus atminimo pagerbimą jo laidotuvių dieną. Forma, kuria ši iškili asmenybė buvo pagerbta teatre, yra teatro vidaus reikalas. Kita vertus, manome, kad "Likimo galios" tema, turinys, kūrinio idėja bei muzikos stilius neprieštaravo tos dienos nuotaikai. Autoriaus netolerancija kitokiam sprendimui, nei jis pageidavo, kaip tik rodo, jo paties žodžiais tariant, "motulės veido" – sovietinio mentaliteto – išraišką.

Dėkodami kritikams už jų dėmesį mūsų teatrui, visgi tikimės sulaukti geranoriško ir objektyvaus žvilgsnio, profesionalaus mūsų spektaklių vertinimo.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras