Keraminės istorijos

Ekspozicijos fragmentas O. Posaškovos nuotr.

"Dalios" dailės galerijoje šiuo metu veikia keramikės Aldonos Jonuškaitės-Šaltenienės kūrybos paroda "Keraminės istorijos". Pažįstantys dailininkės braižą ekspozicijoje didelių naujovių neaptiks. Čia galėsime pamatyti per pastarąjį dešimtmetį įvairiomis keramikos technikomis sukurtus objektus, instaliacijas. Parodoje pristatomi ir A. Jonuškaitės-Šaltenienės piešiniai. Kai kurie jų itin laisvi, eskiziški – pieštuku, tušu lengvai pažymėti pavidalai, tarsi būsimų keraminių figūrų, konstrukcijų planai, instaliacijų išdėstymo erdvėje metmenys. Kitus galėtume laikyti savarankiškais kūriniais, o ne tik keramikos darbų iliustracijomis ar prototipais – čia linijinis piešinys paįvairinamas skirtingų tonų santykiais, vaizduojami personažai ir formos labiau detalizuojami.

Eksponuojami A. Jonuškaitės-Šaltenienės keraminiai objektai skiriasi savo masteliu, įvairios yra ir jų potekstės, siužetinės linijos, personažų charakteriai. Nors menininkė priklauso tai lietuvių keramikų kartai, kuri gerokai atitolo nuo funkcionalumo ir siekė konceptualios išraiškos arba, pasak V. Ščiglienės, kūrė "parodinę" (taigi, ne funkcionalią) keramiką, kai kuriems dailininkės kūriniams būdingas ir tam tikras buitiškumas, primenantis apie tradicinę šios dailės šakos paskirtį. Pavyzdžiui, nedidelių juodosios keramikos figūrų grupė "Arbatinukai" (1998): nors tam tikrų objektų pavadinimą patvirtinančių detalių ir esama (snapelis, ąselė), autorė stengiasi, kad užuominos į konkrečią daikto paskirtį būtų žaismingos, neįkyrios, sąlygiškos. Panašūs yra ir darbai "Vaza – portretas" (2001) bei "Pikta katė" (2004) – jų apvalių formų vidinės ertmės ne tik sustiprina dailininkės sumanytą metaforą, bet atrodo ir tinkamos kam nors laikyti. Kamerinėje kelių darbų kompozicijoje "Namai, kurių nėra" (1994) laikinumo, nykimo, virsmo nuotaiką sukuria nostalgiška žalsvo, lyg blunkančio, kolorito glazūra, trapios ažūrinės formos, paskiri molyje įrėžti žmonių, gyvulių siluetai. Ir nors šiuose tuščiaviduriuose stačiakampiuose "namuose" juntamas stiprus emocinis pradas, specifinė keramikos išraiškos kalba, jie galėtų tapti ir dekoratyviais bei praktiškais buities atributais.

Daugeliui didesnių matmenų A. Šaltenienės darbų būdinga tai, kad ekspresyvios figūros jungiamos į grupes, įtaigiai išdėstomos erdvėje. Jose geriausiai atsiskleidžia dailininkės intencijų įvairovė – gamtos ir kultūros koegzistavimas ir prieštaravimai: zoomorfinių, mitinių būtybių pasaulis, žmonijos praeities pėdsakai, gamtos pasaulio procesai. Beje, keramikės vaizduotėje gimstantys keisti "žvėriažmogiai" sukelia skirtingas asociacijas – kartais jie atrodo tarsi nužengę iš pagoniškų dievų panteono, kartais (ypač tuose darbuose, kurių paviršius dekoratyvus ir itin spalvingas) – tarsi senovės Rytų mitų herojai. "Mano žvėrys gyvena giliai mano širdyje. Jų nerasi nei miškuose, nei enciklopedijose…" – sako pati autorė. Giliai asmeniškas kūrybos pobūdis, autentiškumo siekis išreiškiamas susitapatinant su savo herojais – parodos lankytojus pirmiausia pasitinkanti kelių objektų kompozicija vadinasi "Aš" (2004). Ją sudaro dailininkės kūriniuose dažnai pasikartojanti vienaragio dievo – stabo su ožio galva – figūra ir tarsi ritualinis, bet kartu ir žaismingas, ironiškas stalelis, vietoje kojų papuoštas kanopomis. Ryški glazūra, dekoratyvios tekstūros, liudijančios linksmą, džiaugsmingą ir nerūpestingą pasaulio matymą, čia, kaip ir kituose darbuose, gelbsti dailininkę nuo pavojaus tapti vizioniere, pernelyg sureikšminančia savo fantastinio žvėryno pateikimą.

Instaliacijose "Šulinys" (2005) ir "Palikimas" (1996) dailininkė vaizduoja gamtos ir žmogaus veiklos fizinius pėdsakus, skirtingą jų sklaidą. "Palikime" inscenizuojamas archeologinis radinys – sena kapavietė su gausybe mirusiojo daiktų. Čia palaidotas vyras ir jo žirgas, pabirusios monetos, indai, įrankiai, ginklai, šarvai etc. Kapo tikroviškumo įspūdį sustiprina specifinė juodosios keramikos dirbinių išvaizda – jie atrodo dar atpažįstami, bet jau gerokai paveikti laiko, po truputį nykstantys, įgaunantys juosvą žemės, kurioje išgulėjo ištisus šimtmečius, koloritą. "Šulinys" – tai šviesių glazūruotų plytų rentinio, imituojančio šulinį, dugne gulinti chaotiška rusvų molinių vabzdžių krūva.

Šie padarai – lyg užmigę žiemos miegu, jie primena šiltų pavasario saulės spindulių laukiančias vabalų lėliukes, kurios netrukus, regis, virs gyva, ėdria ir vislia kolonija.

Taigi, nors savo "Keraminėse istorijose" A. Šaltenienė daugiausia pasakoja asmeninius išgyvenimus, įkūnija savo fantazijas ir jose gyvenančius keistus sutvėrimus, tačiau vien automitologija nesitenkina – dailininkę domina ir universalūs gamtos bei kultūros fenomenai, tik jiems būdingi ženklai ir formos.