Tikrų vyrų pokalbiai

"Dviese ant tilto"

Miestai, kaip ir žmonės, turi savo istorijas, kurios keičiasi pagal laikmečio madą. Kadaise Lewis’as Mumfordas rašė miesto istoriją kaip sienų, gatvių, aikščių ir statinių istoriją. XX a. antroje pusėje Richardas Sennettas miesto istoriją jau regėjo kaip gyvą organizmą su gatvių arterijomis ir kapiliarais – svarbiausi tapo ne pastatai, o žmogaus kūnas. Dabar itin populiarios ne garsių karžygių ir mūšių, o kasdienio gyvenimo, netgi asmeninės istorijos. Filmo "Dviese ant tilto" scenarijaus autorius (ir vienas režisierių – kartu su Valdu Navasaičiu) Marius Ivaškevičius taip pat yra parašęs "Istoriją nuo debesies" ir "Žalius", kur istoriniai faktai ir fikcijos laisvai pinasi kalbos audinyje. Tokiame kontekste įdomu pažvelgti į šiuolaikinio Vilniaus istorijos fragmentą, kurį filmo statytojai stengiasi parodyti ne tik režisierių ir herojų, bet ir skulptūrų akimis.

Formalus filmo pretekstas – Žaliojo tilto skulptūros. Žinoma, ne visos – nes turėtume filmą "Aštuoniese ant tilto". Trumpą skulptūrų istoriją galima paskaityti filmo pristatyme: "Vienas seniausiai statytų tiltų per Nerį buvo kapitališkai suremontuotas 1952 metais. Ta proga keturiuose jo kampuose įkurdintos keturios skulptūrų kompozicijos, atitinkančios sovietinio realizmo kanonus ir iliustruojančios kertinius sovietinės ideologijos simbolius: kareiviai, mokslininkai, žemdirbiai ir darbininkai. Šiandien skulptūros vėl pateko į visuomenės dėmesio centrą dėl... gėjų. Ilgai ieškoję savo simbolio Vilniaus mieste, jie nusprendė, kad labiausiai atitinkantis jų pasaulėjautą monumentas – "Du darbininkai".

Pasirinkimas kaip reta taiklus – skulptūrų paunksmėje galima kalbėti apie visuomenės pokyčius pereinant iš posovietinio į kapitalistinį (kitiems gal atrodytų – liberalų ar pilietinės visuomenės) būvį. Pati tema ir kalbinami žmonės (bei jų valdos) žada kontroversišką filmą. Kalba skulptūros autorius Bronius Vyšniauskas, savo meilę tarybiniams monumentams demonstruoja Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas, iš savivaldybės aukštybių į miestą žvelgia Vilniaus meras Artūras Zuokas, po gėjų klubą svečius su kamera vedžioja "Man‘s Factory" vadas Aleksejus. Filmo statytojai elgiasi korektiškai ir nebando šaržuoti rodomų žmonių. Tai vyriškas pokalbis apie vyrų reikalus – kūrybą, verslą, šviesią ateitį, į kurį režisieriai įsiklauso visiems leisdami tiesiog būti savimi. Autoriai nesirenka pozicijos (jei atvirumą ir toleranciją laikysime ne pozicija, o kultūringo bendravimo sąlyga), tačiau tai nereiškia, kad filmas virsta palaida bala. "Dviese ant tilto" – kaip reta gerai ir dinamiškai sumontuotas filmas, kur nevengiama kontrastingų sugretinimų, aplinkos ir ritmo pokyčių. Be gerai parinktų veikėjų (turbūt galima juos taip vadinti, nes nepažįstantys kalbančiųjų jų tapatybę sužino tik iš pabaigos titrų), labai svarbus vaidmuo tenka miesto ir privačioms erdvėms, turinčioms stiprų semantinį krūvį. Jų vizuali trintis (privatu – vieša, miškas – miestas, sado-mazo narvas rūsyje – svaiginanti savivaldybės dangoraižio perspektyva) įelektrina ekraną ir suteikia diskusijai iškalbingą foną. O gal vaizdai netgi svarbesni – ir tekstas tik bando įteisinti ar paslėpti tai, ką mato žiūrovas.

Ką sužinome iš filmo? Kad skulptūrų autorius nustebęs dėl tokios dviejų darbininkų traktuotės (nieko nuostabaus – tarybiniais laikais homoseksualizmas laikytas nusikaltimu), kad Maskvos gėjų klubo emblema yra Veros Muchinos (amžinatilsį – todėl ir nėra kam protestuoti) "Darbininkas ir kolūkietė", kad Grūto parko valdovas mielai priglaustų Žaliojo tilto skulptūras, jei miestas nuspręstų jų atsisakyti, kad Artūras Zuokas įsivaizduoja esąs tolerantiškas miesto vadovas, bet geriau nupirktų gėjams bilietus į Berlyno gėjų paradą, kad tik nesugalvotų jo rengti Vilniuje. Gėjų pora pasirodo kaip normaliausia (ką reiškia šis žodis, sunku pasakyti – gal heteroseksuali?) šeima, niekuo nesistebinti ir niekam nepriekaištaujanti. Jei neklystu, jie vieninteliai pasikviečia filmuotojus į namus (o ne į darbo vietą) ir nebijo rodyti plačiąją Lietuvos visuomenę vis dar stebinančių dalykų – vyrų puošimosi ir linksmybių gėjų bare.

Liko nepaminėtas dar vienas svarbus filmo elementas – pačios skulptūros. Jos rodomos dieną ir vakare, iš įvairių perspektyvų – įkalintos judrioje sankryžoje ir "skalaujamos" Neries. Naktį jas "prausia" (arba laisto kaip augalus) miesto švara besirūpinanti gaisrininkų komanda. Prižiūrimi bronziniai vyrų kūnai ir savo kūnus prižiūrintys tikri vyrai. Trūksta dar vienos grandies?

Ji yra. Ir tai – vienas iš filmo skaitymo raktų, todėl ir palikau pabaigai. Filmas "Dviese ant tilto" prasideda žvilgsniu į Žaliojo tilto skulptūras pro Operos ir baleto teatrą. O teatre vyksta "Rigoletas", kuriame įspūdinga šokėjų grupė išdažytais kūnais ir specialiomis šukuosenomis tampa jungiamąja grandimi tarp dviejų darbininkų skulptūros ir "Man‘s factory" diskotekos. Tam tikra prasme ir stilingas gėjiškas, ir valdžios atributika išpuoštas "mačistinis" identitetas yra šio kintančių identitetų maskarado dalis, o mūsų kūnai įgyja tokias reikšmes, kokias įrašome – ir tai puikiai parodo bronzinių darbininkų "perorientavimas". Ar mūsų visuomenė atvira tokiai raiškos laisvei – filmo kūrėjai neatsako. Kiekvienas ras atsakymą pats.