Latako gatvės grafikos albumai

Algirdo Petrulio darbas

Kęstutis Grigaliūnas žaismingu Auksinės Musės klubo pseudonimu galerijoje "Kairė–dešinė" pristato du savitus grafikos albumus: Petro Repšio iliustracijas S. Gedos knygai "Strazdas" ir Algirdo Petrulio šilkografijas. Pirmasis albumas savotiškai užbaigia praėjusioje parodoje pristatytą "Užmirštų klišių" projektą, o antrasis yra "įvadas" į ilgalaikį šilkografijos albumų projektą. Tai – eksperimentinis projektas, pasak K. Grigaliūno, įdomus tuo, kad kviečiami dalyvauti menininkai, iki šiol nedirbę grafikos srityje (tapytojai, skulptoriai, architektai).

Antrąjį Latako gatvės albumą sudaro 22 Petro Repšio iliustracijos – linoraižiniai Sigito Gedos poemai "Strazdas", kurią 1967 m. išleido leidykla "Vaga". Ši knyga dabar – bibliografinė retenybė, stebinusi ir piktinusi tuometinius kritikus tiek žodžio, tiek vaizdo ekspresija ir laisve. Buvo manyta, kad linoraižinių klišės seniai dingusios ar sudegusios. Tačiau jos, laimei, buvo atrastos užsimetusios Vilniaus grafikos meno centre. Paroda papildyta dar penkiais paties Petro Repšio beveik prieš keturis dešimtmečius spausdintais linoraižiniais, kurių šiame albume nėra.

Iliustracijose, kaip ir S. Gedos poemoje, dera modernistinė ekspresija ir primityvistinė liaudiška stilistika, archetipiniai vaizdiniai ir paradoksalios metamorfozės, baltiški ir krikščioniški vaizdiniai (pvz., gretinama Dievo akis ir gaidžio galva), gyvybės ir mirties jungtis, chtoniškojo ir dangiškojo pasaulio vienybė. Čia išlaikoma žaisminga pusiausvyra tarp minimalistinių simbolinių vaizdų ir naratyvinių buities scenų, savotiško siužeto. Svarbiausia – pasikartojanti paukščio (strazdo, gandro, gaidžio) figūra, dažnai užimanti beveik visą estampo paviršių, tiksliau – visą dangaus ir žemės erdvę. Dažnai paukščio sparnus įgyja ir žmogaus figūra. Daugelyje iliustracijų, dažniausiai – apatinėje dalyje, šmėsteli ir ožio figūra – chtoniškojo pasaulio reprezentantas.

Šios iliustracijos – savotiškas tragiško Strazdo – paukščio – žmogaus likimo, gyvenimo ir mirties, apmąstymas. Kartu tai ir vienos pirmųjų sovietmečio iliustracijų, kurios pasuko sąlygiškesnio – metaforinio vaizdo kūrimo link, savitai transformuodamos liaudišką pasaulėvaizdį.

Prisimenant, koks įvairiapusis ir spalvingas P. Repšio talentas, nestebina ir eksponuojami 2003 m. sukurti penki medaliai, skirti filosofui rezistentui Justinui Mikučiui-Peliui. Juose dera minimalizmas ir ekspresija. Medalių pavadinimai tarsi slepia autoironiją, savotišką nepasitikėjimą kūrybos procesu – "Bandymas atvaizduoti Justį/Mikutį/Pelį". Šie medaliai tarsi bando perteikti "susitrejinusią" Mikučio asmenybę. Šį suskilimą dar labiau pabrėžia tikras įtrūkis, lūžis medalio faktūroje ("Bandymas atvaizduoti Justį"), kuris vėliau buvo užglaistytas ir įgijo dramatinę potekstę.

Petras Repšys. Iliustracija S. Gedos poemai "Strazdas"

Nors P. Repšio braižas unikalus, tačiau kai kurios iliustracijos truputį primena Viktoro Petravičiaus iliustracijas ir paradoksaliai primityvistinę Marco Chagallo kūrybą.

Jau minėtą trečiąjį Latako gatvės albumą reprezentuoja 2005 m. Algirdo Petrulio sukurtos 26 šilkografijos. Šių šilkografijų pagrindas – šiais metais A. Petrulio sukurti piešiniai ir du maži 1943 m. tušu piešti eskizai, kuriuos šilkografinei spaudai paruošė ir atspaudė parodos kuratorius K.Grigaliūnas. Žvelgiant į šiuos skirtingo laikmečio darbus akivaizdi kūrybinio braižo raida – nuo lakoniškų figūrinių detalių iki gyvybingų abstrakcijų.

Nesvarbu, kad šilkografijų atspaudai nespalvoti, kad nėra to gaivalingo spalvinių dėmių žaismo – autoriaus kūrybos stiprybės, šįkart ekspresijos pagrindas – dinamiška linijų ir štrichų pulsacija, savotiški jų peizažai. Šilkografijų albumas žavi įvairove: vienur dominuoja statiškesnės ir monotoniškesnės, kitur – ekspresyvesnės, gyvastingesnės labirintų sistemos. Tokią įvairovę sukuria skirtingos faktūros, įvairaus storio ir krypčių linijų žaismas. Kai kurios šilkografijos išsiskiria ypatingu kaligrafiškumu. Keliose šilkografijose nepastebimai įkomponuojamas ir žmogaus (autoriaus?) veido profilis, suteikiantis žaismingos autoironijos.

A. Petrulio kūryba žaismingomis abstrakcijomis primena kitų modernistų – Paulio Klee, "Kobros" grupės narių, ypač Corneille‘o, darbus. (Žavi ir nepaprastas autoriaus produktyvumas, kūrybinė energija – šį pavasarį jis atšventė 90-ąjį jubiliejų...)

Šie grafikos albumai – naujas ir netikėtas projektas, savo ištakomis verčiąs nusikelti į XIX a., dar 1846 m. J. Vilčinskio leistą litografijų ir vario raižinių rinkinį – "Vilniaus albumą". Kuratorius prisimena ir 1931 m. įkurtos XXVII knygos mėgėjų draugijos publikuotas unikalias knygų iliustracijas: V. Petravičiaus "Marti iš jaujos", "Gulbė – karaliaus pati", D. Tarabildienės "Šimtas liaudies baladžių", J. Steponavičiaus, V. Rato-Rataiskio knygų iliustracijas.

Šie albumai – drąsus ir vizualiai įtaigus bandymas populiarinti grafikos meną bei supažindinti visuomenę su moderniosios grafikos klasikais, su naujausia ir kiek nepelnytai primiršta lietuvių grafika, jos ištakomis, technikų ir raiškos raida.