Quo vadis?

Mindaugas Navakas. "Girlianda". 2005 m. Autoriaus nuotr.

Taigi, kur einu? Į "Intro" galeriją, pasižiūrėti naujo Navako. Einu kaip į sunkumų kilnojimo čempionatą, nes su Navaku lengva nebus. Kaip tikras sunkiasvoris atletas Navakas kėlė (ar "rovė"?) vis didesnius "svorius" – kartais tiesiogiai, užgriozdydamas ŠMC, galeriją "Zachęta" Varšuvoje ir pusę Rygos miesto, kartais perkeltine prasme – svorį pakeitęs į dydį (milžiniški varnalėšos lapai, kuriuos menininkas "mumifikavo" silikonu). Kai po tūkstantmečių (jei neištirps ledynai) kokie nors Marso archeologai kasinės mūsų Marijos žemę ir ras namo dydžio Navako "įrankius", tai nejuokais pagalvos, kad XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje čia gyveno milžinai. Gerokai didesni už tuos, kuriuos apraudojo Maironis.

Bet Navakas nėra didelis. Jis net truputį žemesnis už mane. Tačiau žymiai stipresnis ir turintis galingą Guliverio vaizduotę. Braunasi vienas pats pro nesuvokiamos paskirties milžiniškų daiktų mišką ir nesidairo, ar eina kas iš paskos. O iš paskos visada kas nors eina – menotyrininkai, VDA studentai, draugai, policininkai... Jiems įdomu, nes Navakas dirba viešumoje, tiksliau – kartkartėmis viešai parodo vienatvėje subrandintus kūrinius. Nepastebėti jų neįmanoma – kaip klonuoto mamuto ar King Kongo Niujorke. Nebent jūs chroniškai nekenčiate šiuolaikinio meno ir vaikštote saugiu maršrutu "Akropolis" – "Europa". Juolab kad Maironio gatvėje įsikūrusi galerija "Intro" yra vos keletas žingsnių nuo Onos bažnyčios, Dailės akademijos ir "7 meno dienų".

Taigi – įeinu. Praeinu pro pustuštį barą, einu prie baltu tentu uždengtos salės. Viduje tamsu ir šalta. Laukiu. Niekas nevyksta. Pasirodo, reikia ne laukti, o judėti – tada įsijungia skaidrių projektorius. Ekarane pasirodo raidė "N". Pakui – "A". Navakas pradeda nuo savęs? Pasirodo "C". Akimirką sudvejoji – gal pražiūrėjai pradžią, gal tave moko abėcėlės? O jei ne, tai kas čia bus? "NAC. premija", kurios laureatu Navakas tapo 1999 m.? O gal "naciai" ar kas nors dar baisiau? Mintis nutraukia pasirodžiusi "H". Tada "U" ir galiausiai – "I". Taigi, mielas žiūrove, eik tu NA...vako pasiklaust, ką jis norėjo pasakyti.

Stoviu, mąstau. Nesijaučiu "išdurta", nors katarsiu savo būsenos irgi nepavadinčiau. O skaidrių projektorius ir toliau ritmingai rodo tas pačias raides – nupieštas paskubom, kaip užrašai ant sienos. Tiesa, kai kurios truputį pamargintos – tikriausiai liaudies meno įtaka. Plačiausia prasme.

Tačiau neatrodo, kad šis metodiškai kartojamas "siuntimas" atliepia autoriaus širdies ritmą. Bet tai visai nebūtina. Vis dėlto keiksmas turi destruktyvios galios – kai loginiai ir visokie kitokie argumentai nebeveikia, tiesiog pasiunti visą pasaulį "bybiop" ir akimirką džiaugiesi netikėtai nuščiuvusia aplinka.

Bet tai tik pirma, mažesnioji darbo dalis. Galima sakyti – ledkalnio viršūnė. Užžiebus šviesą atsiveria įspūdingo dydžio kabanti skulptūra, pagaminta iš krovininių mašinų dengiamosios medžiagos. Monumentali dėvėto brezento girlianda linksta nuo kolonos prie kolonos per visą buvusios spaustuvės salės ilgį. "Papuošimo" svoris vizualiai nugali liaunas konstrukcijas ir visa salės erdvė tampa pakeltu greitkeliu. Navakas it banginio peleku perskrodžia erdvę – ir sustumta į šonus tuštuma sulaiko kvapą. Savo poveikiu ši "Girlianda" man primena Richardo Serra "Išlenktą arką" (deja, matytą tik nuotraukose), kuri pertvėrė Niujorko federalinę aikštę pusiau. Vėliau skulptūrą išmontavo dėl pasipiktinusių miestiečių skundų, o menininkas padavė užsakovus į teismą. Tiesa, Serra naudojo galios retoriką priešais galios (valdžios) institucijas. Navakas gal daugiau kaunasi su jos struktūromis – pavyzdžiui, architektūra. Ir jei "Vilniaus sąsiuvinio" cinkografijos su pastatus atakuojančiom ir nugalinčiom skulptūrom primena kovą su vėjo malūnais, tai, "Kablys" pastatui nusuka sprandą. O "Girlianda" pakaria vidaus erdvę.

Navakui niekada nebuvo svetima galios retorika. Sakyti kitaip – reikštų bandyti sugrūsti džiną į butelį. Tačiau tai niekada nebuvo savitikslis raumenų demonstravimas. Skulptūrų dydžiai ir agresyvi forma, veikiau užkariaujanti nei prisitaikanti prie aplinkos, visada buvo kažkaip subversyvi. Tojana Račiūnaitė įžvelgė, kad būtent tose nežymiose deformacijose, nukrypimuose nuo "normos" ar įsivaizduojamo "subtilaus skonio" ir slypi meniškasis Navako pradas. O sugebėjime apversti pranešimo turinį ir ugnį gesinti ugnimi glūdi politinė Navako skulptūrų jėga. Jis bando nugalėti totalitarinį monumentalumo patosą ne jo atsisakydamas, o iškreipdamas, apversdamas, padarydamas komišku (kažkada Nikulino atsiminimuose skaičiau, kad bet kokio daikto išdidinimas žiūrovams visada sukeldavo juoką). Arba pakeisdamas medžiagą, monumentalią formą atliedamas iš silikono. Galiausiai pakabindamas, paremdamas, padarydamas ją nestabilia.

Gamindamas kabančius kasdienybės "monumentus" Navakas kartu parodijuoja ir sizifiškas savo pastangas. Dabar jis taikosi ne į erdvę, bet į save, tiksliau – savo skulptūrą. Skulptūra tampa tik skaidrių projekcijos ekranu, ir toks "nefunkcionlaus" meno pavertimas naudingu daiktu "išduria" kantišką meno idėją kaip projektuojamas keiksmas – norminę kalbą. "Tranzitinė" skulptūros medžiaga kartu su "tranzitiniu" keiksmažodžiu kerta viešąją erdvę – fizinę ir mentalinę.

Pasirinkdamas projekcijai žodį, o ne vaizdą, Navakas išryškina skirtį tarp vizualinio ir verbalinio suvokimo. Frederico Jamesono nuomone, tie, kas mėgaujasi vizualiniu malonumu, o ne skaitymu, geriausiu atveju yra pornografai, beveik gyvuliai. Pasak teoretiko, vizualumo fiziškumas daro jį žemesne veiklos forma, o skaitymas yra atskirtas nuo fizinės patirties. Pasirinkęs tiesmuką keiksmą Navakas kvestionuoja skaitymu įgyjamos patirties "nefiziškumą". Dabar skulptorius taikosi ne į erdvę struktūruojančią architektūrą, o į sąmonę struktūruojančią kalbą.

Formaliai žiūrint, nieko "necenzūriško" ekrane nėra – tik raidžių rinkinys. Keiksmas pradeda tiksėti sąmonėje kaip uždelsto veikimo bomba. Ir tas delsimas, sulėtintas reikšmės apnuoginimas yra svarbus. Tam tikra prasme taip parodijuojamas paviršutiniškas konceptualumas, kai tuščią formą bandoma pripildyti dar tuštesniais žodžiais. Tačiau projektuojamas žodis nėra neutralus. Viena iš keiksmažodžio funkcijų – įtvirtinti jo vartotojo galią, susieti jį su kitais vartotojais (pradedant kaliniais, asocialiais asmenimis ir baigiant partine nomenklatūra bei vadinamuoju elitu). Galima interpretuoti, kad "nachui" vartojamas kaip kultūrinė nuoroda į sovietmečio patriarchalinį ir falocentristinį mąstymą, vis dar gajų Lietuvoje. Kai keiksmas projektuojamas ant tranzitinių mašinų brezento, jau nebetinka posakis "nespjauk į šulinį", nes amžinos tranzito problemos kaip tik ir maitina agresyvią retoriką.

Dar vienas keiksmo taikinys gali būti politiškai neutrali ir palstiškai nudailinta oficialioji nepriklausomybės laikų paminklinė skulptūra, iš esmės nesiskirianti nuo sovietinės. Sakralizuota, išvalyta, "sutaurinta" viešoji erdvė užstatoma tokiais pat "sutaurintais" herojais. Viešąją erdvę ir kartu visuomeninę sąmonę cenzūruojantį mąstymą kartais įmanoma paveikti tik necenzūrinėmis priemonėmis. Kaip rašė Slavojus Žižekas, "tikros meilės esmė yra ta, kad tu gali įžeisti kitą". Įžeisti tariamą padorumą (paminklinės skulptūros atžvilgiu tai reiškia sustabarėjimą ir baimę atsiplėšti nuo kanono) tam, kad sulauktum gyvos, o ne oficialios reakcijos. Siekį, kad skulptūra viešumoje atspindėtų mūsų laiką ir jo problemas, o ne suakmenėjusias imperines formas.

Tik ar nešaudoma iš patrankų į žvirblius? Ar tikrai pasirinktos adekvačios priemonės? Gal tranzitinės visuomenės sąmonę galima paveikti ir kitokiais metodais, kad su vandeniu nebūtų išpiltas ir kūdikis? Tačiau kuo toliau mąstau, tuo tvirčiau įsitikinu, kad figos lapeliais dangstydamiesi nuo tikrovės jos ne tik nepakeičiam, bet tampam savo pačių ir oficialiai pumpuojamų iliuzijų įkaitais. Smagu teoriškai žongliruoti simuliakrais, bet kai simuliakras tampa realybe ir oficialia norma (pvz., Valdovų rūmai), belieka ruoštis klonų atakai. Todėl į pavadinimo klausimą "kur eini?" dabar atsakau – "navakop".